Adventinis laukimas išsipildo Kalėdų šventėje

2017-12-22 | Kun. Robertas Pukenis
krekenavos prakartele2012

Ar neatsibodo ilgi laukimo vakarai, tamsios naktys ir apsiniaukusios trumpos dienos be sniego pūko, be balto žemės veido? Pasiilgome vaikystės dienų, kaip laukdavom Kalėdų šventės, senelio šalčio, taip ir menu Tave, ateinantis Karaliau?

Ar girdite visada ateinančio žingsnius? Jis pirmą kartą atėjo beveik prieš du tūkstančius metų, 753 m. po Romos miesto įkūrimo. Tą tylią naktį, kai visa žemė buvo taikoje. Pirmojo atėjimo diena, minima šv. Kalėdų švente.

Dvidešimt trečiaisiais imperatoriaus Augusto Oktavijaus valdymo metais (jo valdžia tęsėsi nuo 23 m. pr. Kr. iki 14 m. po Kristaus gimimo).  Valdant Augustui visos kaimyninės tautos buvo jau pajungtos romėnų imperijai. Žemėje vyravo taika. „Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją.“ (Lk 2, 1) Taigi Kristus atėjo į mūsų žemę tiksliai apibrėžtu laiku. Šv. Lukas nusako vietą ir laiką. Jis išvardija net 7 valdžios asmenis, tuo parodydamas, koks svarbus yra Kristaus atėjimas. „Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui – Abilenės tetrarchu, prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje.“ (Lk 3, 1–2)

Kristus padalijo laiko skaičiavimą: dabar įvykiai žymimi „iki Kristaus gimimo“ ir „po Kristaus gimimo“, o kiti žmonės, varžydamiesi Kristaus vardo, sako: „prieš mūsų erą“, „mūsų eroje“. Esmėje ta pati. Jėzus gimė tarsi nepastebėtas. Iš tikrųjų, tada nebuvo korespondentų, smalsių žurnalistų, interneto... Tačiau šis Kūdikis sujudino žmoniją. Jis tebegyvena pasaulyje ir tebeveikia istorijoje.  Vieni – už, kiti – prieš. Jis yra istorijos centre. Jo garbę skelbia šimtai tūkstančių šventovių, gražuolių katedrų, Jo vardas skamba klasikinėje muzikoje, mene. Todėl Kristaus gimimas nėra legenda. Legendos miršta, jos lieka tik knygose negyva raidė. O Kristaus procesija niekada nepasibaigia. Ją pasitinka bažnyčių varpai ir  rūsčiai prabylantys pranašų balsai. Pranašai nusakė Kristaus gimimo vietą, laiką ir net biografinius bruožus. Vienas iš didžiausių pranašų, gyvenęs VIII a. pr. Kr, Izaijas, regėjo Kristaus asmenybės didingumą: „Iš Jesės kelmo išaugs atauga, iš jo šaknies išdygs atžala. Jisai ne pagal išorę teis, ne pagal nuogirdas spręs.“ (Iz 11, 1. 3) Senasis Testamentas užsibaigia, atėjus Kristui, arba Dievui tapus žmogumi. Ir iš visų pranašų didžiausias buvo Jonas Krikštytojas, Zacharijo ir Elzbietos sūnus, gimęs tik pusę metų anksčiau už Kristų. „O tu vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti.“ (Lk 1, 76) 

Jis augo dykumoje, „vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu“. Jonas Krikštytojas skaitė pranašystes ir skelbė atgailą susirinkusiems jo pasiklausyti – žmonės, ar girdite tyruose šaukiančiojo balsą? Tai Jonas Krikštytojas pakartojo pranašo Izaijo žodžius. Jėzaus vardas lietuviškai reiškia Gelbėtojas. Sutrumpintai Jėzaus vardas rašomas – trys lotyniškos raidės: IHS, o virš H raidės – kryželis, apačioje – trys vinys. Tos trys raidės yra pirmos raidės trijų žodžių: Jezus hominis Salvator – Jėzus žmonijos Gelbėtojas. Ir dabar adventinis prisiminimas tevirsta pasiruošimu Kalėdų šventėms, kad priimtume gimusį Kristų širdyje, ne uždusintume Jo besaikiais pirkiniais, buitimi, triukšmu. Žmogus turi įvairių laukimų, bet prasmingiausias yra Dievo laukimas. Taigi adventinio laikotarpio liturgija primena žmonijos laukimą Mesijo, kuris parodė pilnutinio Humanizmo idealą. Labiausiai Mesijo laukė žydų tauta. Kiekviena Izraelio ar Judo karalysčių mergaitė svajojo tapti Mesijo motina. Koks nuostabus, paslaptingas yra motinos laukimas kūdikio. Ir Jonas Krikštytojas laukė pasirodant Kristaus, jis pamatė Jėzų sulaukęs 30 metų, kai Kristus atėjo krikštytis. Prie Jordano upės atėję žmonės negalėjo atsispirti Jono Krikštytojo balsui. Išvydęs fariziejus, sadukiejus, jis barė: „angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės?“ (Lk 3, 7) Jie pripažino, kad reikia daryti atgailą. Jiems tik buvo neaišku, kaip gailėtis, kaip pasitaisyti? Todėl jie klausė Joną: ,,Tai ką gi mums daryti?” Pranašas atsakė: ,,Kas turi  dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu. Ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro.“ (Lk 3, 10–11) Kariams irgi atsakė:  ,Nieko neskriauskite, melagingai neskųskite, tenkinkitės savo alga.” (Lk 3, 14) Muitininkams atsakė: „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta.” (Lk 3, 13) Jonas Krikštytojas reikalavo, kad būtų vykdomas teisingumas ir meilės liudijimas kiekvieno luomo tarpe. Žmonijos istorija tęsiasi: ir šiandien mes klystame, suklumpame, nesuprantame, apsileidžiame, bet vėl pakylame, vėl jaučiame sąžinės graužatį dėl nuodėmių, t.y. klaidų. Atsivertimas prasideda, kai paimama į rankas Biblijos knyga, kai atsiliepiame į šauksmą: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu.“ (Mt 11, 28) Kai žmogus meldžiasi, artėja prie Dievo, atpažįsta Dievo artumą savo artimame žmoguje.

Advento laikotarpyje rytais per vadinamas rarotų pamaldas nuskamba Marijos garbei pašvęstos giesmės.

Rasokit, dangūs, iš savų aukštybių.
Debesys lykit lietumi teisybės!
Išdžiūvus žemė teatsigaivina
Ir Atpirkėją mums teišdaigina.

O kas gieda, dvigubai meldžiasi. Visa advento liturgija pasižymi atgailos ir vilties, meilės ir šviesos spinduliais. IV advento sekmadienyje būna uždegtos visos 4 vainiko žvakutės ant altoriaus. Kiekviena žvakutė reiškia savaitę. Jau priartėjome prie nuostabiausios šventės. D. Žemaitytė aprašo, „Ką  byloja Kalėdų simboliai?” (Bernardinai, 2009-12-26). Kalėdų eglutė – visuomet žalias medis – yra labiausiai paplitęs Kalėdų simbolis. Ji – „kaip ryškus kontrastas apmirusiems, rudiems, belapiams medžiams žiemą”.  Eglutė primena mums, kad esame pašaukti amžinajam gyvenimui. Paprašykime, kad atvykusieji ar kitą tikėjimą išpažįstantys žmonės nebandytų panaikinti mūsų tautos tradicijų. Kalėdas mes švęsime pagal savo tikėjimo tradicijas, kaip laisvi žmonės savo žemėje. Mes nediktuojame kitiems jų žemėse, kaip gyventi.  O jeigu esate mūsų piliečiai, tai gerbkime vieni kitų pažiūras ir papročius. Žmonės, supraskite, koks dabar yra metas, t. y. pasaulis eina susinaikinimo linkme. „Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis“ (Lk 21, 32) – įspėjo Kristus, kad nesuabejotume jo Antruoju atėjimu. Jis dar ateis teisti gyvųjų ir mirusiųjų.

Dvasingai ruošiantis Kalėdoms, mes pasiruošiame ir antrajam Kristaus atėjimui. Eglutės viršūnę dažniausiai puošia angelai arba žvaigždė. Kadangi gimus Kristui, įsižiebė žvaigždė, rodanti išminčiams kelią į Betliejų. O XIX a. viduryje jau visoje Europoje tautų mene buvo žinomas eglės su žvaigžde įvaizdis. Eglutes papuošiame žvakutėmis. Jos žibėdamos mums primena Kristaus tikėjimo šviesą. Labai populiaru eglutes papuošti lemputėmis, kurios tarsi mažos žvaigždutės sužybsi mūsų kambariuose. Kūčių vakare ant šventinio stalo deganti žvakė jaukiai nuteikia namų aplinką. Ir vainikas, esantis apskritos formos, neturintis nei pradžios, nei pabaigos, primena Kristaus žodžius: Aš esu Alfa ir Omega – Pradžia ir Pabaiga. O Kalėdų senelio tradicija yra kilusi iš šv. Mikalojaus (gim. tarp 260 ar 280 m.), Miros vyskupo laikų. Jis mėgo dalinti dovanas vargšams ir visiems bedaliams. Dažniausiai jis jas atsiųsdavo, niekam nežinant. Vyskupui mirus, kiti „seneliai“ irgi pradėjo rengtis kailiais ar kitais ilgais drabužiais, papuoštais žibančiais siūlais. O vaikai laukia Kalėdų senio šalčio dovanų. O jos irgi primena  Persų šalies kilmingų išminčių (magų) paaukotas Kristui dovanas: auksą, smilkalus ir mirą.
XIII a. šv. Pranciškus įrengė Asyžiuje pirmą kartą prakartėlę, kuri atvaizduoja Kristaus gimimo aplinką: gyvulių tvartelį, ėdžias, šieną, piemenėlius ir atvykstančius tris karalius su kupranugariais. Dažniausiai Prakartėlėje auga bugienis, simbolizuojantis Kristaus erškėčių vainiką. Kalėdinė gėlė – Puansetija – kilusi iš Meksikos. Europoje gėlių karalienė su ryškiai raudona spalva paplito XVIII a. pabaigoje. Žalia – gyvybės – ir raudona – kančios – spalvos puošia kalėdinę aplinką. Ledinukų lazdelės turi piemenėlių lazdos formą. Taip prisimenamas Jėzus – Gerasis Ganytojas. Po adventinio laukimo ir tylos suskamba Kalėdų giesmės: jomis šlovinamas Kūdikėlis Kristus. Gimus Jėzui, Dangaus angelai pagarbino dieviškąjį Kūdikėlį, pranešdami apie pasauliui Kristaus gimimą. Giesmių melodijose dažnai būna įterptas varpelių skambesys, kuris praneša džiaugsmingą žinią – Jėzaus užgimimą. Ir niekada neapsieinama be šventinio stalo Kūčių vakare, kai susirenka visi šeimos nariai, ar šv. Kalėdų ryte. Lauždami plotkelę, pasidalinsime ir Lietuvos dalia su laime, meile ir kančia. Kūčių vakaras labai suvienija tautą. Tik mes lietuviai su lenkais turime tokį nuostabų šeimos vienybės vakarą – Kūčias, o kitos tautos nežino, ką reiškia žodis Kūčios.

Krikščionybė skleidžia ne tik gailestį, bet ir gyvenimo džiaugsmą – atgimimą. Ji kviečia į darbą, į kovą. Advente aš jaučiu romantiką. Kokia graži Lietuva, kai meldžiasi, o choras užgieda psalmes: „Laiminga tauta, kuri tave garbinti moka džiaugsmingai, tavo veido šviesos apšviesta ji gyvena.“ (Ps 88, 16) Ar tu jauti tą Didžiąją Kristaus Gimimo paslaptį. Bėga laikas, keičiasi žmonija. Ir kuo toliau nutolstame nuo Jo gimimo datos, tuo didesnis ilgesys padvelkia. Ar matai, kaip metai skleidžiasi Karaliaus delnuose? Slenka amžinybė mūsų padalintais laiko tarpais; sekundė, minutė, valanda, diena, savaitės ir mėnesiai:

...kai Sausyje Trys karaliai nupurto paskutinius kalėdinei eglutei spyglius...
...kai Vasaryje diena pailgėja per mažo paukštelio pėdą...
...kai snieguolės žiedas susikremta dėl dailaus savo baltumo Kovo erdvėje...
...kai Balandžio saulė kaista lyg drąsi beatodairiška įsimylėjėlė...
...kai žydinčios Gegužės obelys lyg moterys laukia vaisingumo...
...kai kaitrūs Birželio laužai dega ilgiau už trumpas naktis...
...kai liepžiedžiai svaigiu medumi girdo Liepos kaitrą...
...kai Rugpjūčio žvaigždės kybo žemiau už dangų...
...kai voratinkliai pažaboja Rugsėjo skubėjimą...
...kai Spalio spalvas įskaudina pirmos šalnos...
...kai žiema Lapkričiui skiria pasimatymą...
...kai tyliai sruvena laukimas Gruodyje...
...kai vėl nieko naujo – tik laikas iš naujo...
...tik laikas iš naujo...
(nežinomo autoriaus)

Ateina Naujieji Metai... o senieji 2017 jau pamažu atsisveikina. Ir vėl metų ratas apsisuks. Tik nežinia, ką atneš rytojus? Kalėdų vakare vienatvėje klausysiuos kalėdinių giesmių:

Tyli naktis, šventa naktis,
Viskas miega, tik dar vis
Motinėlė ten budi viena,
Kūdikis su meilia šypsena,
Ilsisi miega ramiai,
Ilsisi miega ramiai...

O gal graudulys pakutens sielos gelmes, kad šįmet netekome tokių brangių mums  LRS narių, vadovo. Ir taip dėsningai karta pakeičia kartą. Skausmingai jaučiu šio trumpo gyvenimo tėkmę. Bendra malda apkabinsime išėjusius, kad jūs esate su mumis. O gyvieji, skubėkime gyventi,  įžiebkime kūrybos kibirkštėlę iki degančios ugnies. Prasmingų švenčių Jums visiems!

 

 

 

 

< atgal į sąrašą

Pamaldų tvarka

ŠV. MIŠIOS
Sekmadieniais, šeštadieniais 12 val.
Su vaikais ir jaunimu 
rugsėjo–gegužės mėn. penktadieniais 18 val.
Atlaidų 15-ą mėn. dieną:
lapkričio–balandžio mėnesiais – 12 val.
gegužės–spalio mėnesiais – 10 ir 12 val.
Sudėtine intencija už mirusiuosius – antrąjį mėnesio šeštadienį 12 val. 

ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA
I mėn. ketvirtadienį 20–21 val.
Atlaidų 15-ą mėn. dieną 11–12 val.

IŠPAŽINČIŲ KLAUSOMA
Penktadieniais 17.30–17.55 val. zakristijoje
Šeštadieniais 11.30–11.55 val. klausykloje
Sekmadieniais 11.15–11.55 val. klausykloje
Kitomis progomis išpažinčių klausoma pusvalandį iki šv. Mišių
Norintys atlikti išpažintį kitu metu ar pageidaujantys dvasinio pokalbio su kunigu, kviečiami regsitruotis parapijos raštinėje.