Ragaudžių kaimo kryžiai

2017-11-14 | Almira Dambrauskienė
Ragaudziu2

Du kilometrai nuo Upytės Panevėžio link, dešinėje kelio pusėje jaukiai įsikūręs Ragaudžių kaimas. Jaukiai turbūt todėl, kad čia nėra naujų namų (tiesa, pora yra, bet jie atitrūkę nuo kaimo tolyn į pamiškę). Kai kuriems namams jau po šimtą ir daugiau metų, bet jie kaskart taisomi, remontuojami atjaunėja, o kai kurie tampa panašiais į naujus, o apie tikrą jų amžių žino tik tų namų šeimininkai. Savitumą kaimui teikia kryžiai. Ne kiekvienas čia gyvenantis žino, iš kur jie. Rašydama šį pasakojimą remiuosi savo mamos prisiminimais ir savo įspūdžiais.

Maždaug prieš septyniasdešimt metų Ragaudžių (tuomet Zubiškių) kaimo gyventojai surinko pinigėlių ir užsakė padaryti vadinamąjį kaimo kryžių iš pilkai juodo granitinio akmens. Kryžius ir buvo pastatytas prie pat pagrindinio įvažiavimo į kaimą.

Kryžiaus šventinimo proga susirinkę kaimo gyventojai: pirmoje eilėje nuo kairės – Kazys Jasnauskas, Bruonis Rimavičius (giedorius, stovi su kantiška), Jurgis Jasnauskas; antroje eilėje nuo kairės – Antanas Tvarkūnas ir Upytės parapijos kunigas Morkevičius (kitoj pusėj kryžiaus)

Prisimenu, kad kaimo moterys prie kryžiaus buvo pasodinę pinavijų ir baltųjų astriukų (vadino „petriukais“, nes gausiai žydėdavo per Petrines).

Kitas kryžius, padarytas iš mažai šlifuoto rudo akmens, buvo pastatytas maždaug už kilometro nuo pirmojo, ties keliuku, vedančiu į kaimą iš kitos pusės. Netoli jo, Vešetos slėnelyje, yra ponų kapeliai. Ten kryžiai kitokie: užrašai lenkiški, daug kur sunkiai įskaitomi, dauguma kryžių susmegę į žemę. Visi kapeliai buvo apsodinti tankia akacijų siena, bet kažkam iš seniūnijos darbuotojų  šovė mintis jas iškirsti. Stovi dabar kapų kalnelis kaip plika senio galva. Visiems kaimo gyventojams tai negražu, bet jų nuomonės niekas neklausia. Dar liūdniau atrodo į žemę smengantys kryžiai. Atrodo, kad mirusiems ten lyg ir nebegera ilsėtis, nes nebėra geltonųjų akacijų apsaugos.

Deja, dabar ir tų kryžių pakelėje nebėra. Kai platino į Panevėžį vedantį vieškelį, kryžiai pakliuvo į kelio zoną. Pasitarę kaimiečiai pirmąjį kryžių perkėlė į kaimo vidurį prie A. P. Bagdonų (dabar S. D. Šeštokų) sodybos, o tą, buvusį toliau į kitą kaimo galą, – prie J. R. Nemanių (dabar G. R. Palionių) sodybos. Čia jie stovi ir dabar.

Paskutinį gatvinio kaimo kiemą žymi didelis senas ąžuolas. Seniau tai buvo stambių ūkininkų Palionių kiemas. Po tuo ąžuolu stovėjo labai senas, pasviręs kryžius. Jis nuvirto, o kadangi, anot sodybos šeimininkės, labai pamaldžios tremtinės J. Palionienės, sodyba be kryžiaus – ne sodyba, tai ant storo ąžuolo kamieno, gana aukštai, jos sūnus Antanas prikalė nemažą medinį kryžių, nudažytą sidabru blizgančiais dažais ir su labai gražia „mūka“. Bėgdavau pažiūrėti per dieną kelis kartus, taip gražu man buvo. Nuo to laiko praėjo gal penkiasdešimt metų, o kryžius tebekaba, net spalva išlikusi.

Gretimame (A. J. Tvarkūnų) kieme, sekant kaimynės pasakymu, kad sodyba be kryžiaus – ne sodyba, apie 1960 metus buvo pastatytas aukštas, lieknas, nudažytas šviesiai mėlynais dažais kryžius. Atmintyje išliko kryžiaus šventinimas: pilna seklyčia kaimynų, o prie durų stovi juodi su švelniu raudonu vidumi kaliošai. Man buvo paaiškinta, kad tai kunigo kaliošai, nes lijo lietus ir jis juos buvo apsiavęs ant batų. Man tada buvo visai nesuprantama, kaip kunigo kaliošai gali taip paprastai stovėti prie mūsų seklyčios durų. Prisimenu, kad kai niekas nematė, nuspyriau savo batelius ir įlipusi į kunigo kaliošus pastovėjau. Kaip visada, tvarkos žiūrinti mano vyriausia sesuo, liepė man greit dingt iš kaliošų.

Nebėra sodybos šeimininkų Antano ir Julės Tvarkūnų. Kryžius, seniai praradęs savo žydrą spalvą, sueižėjęs, papilkėjęs, sutrumpėjęs (keletą kartų buvo perstatytas, nes supuvo pamatas) ir toliau stovi saugodamas sodybos ramybę. O gal visi keturi kryžiai saugo šį mažą, jaukų kaimą?

Yra dar vienas kryžius, kuris priklauso tiek Ragaudžių, tiek Molainių ir Vaišvilčių kaimams. Stovi jis važiuojant tolyn nuo Ragaudžių į Panevėžį, tiesiai prieš IKI logistikos pastatus.

1989 metais suradus anksčiau minėtų kaimų gyventojų partizanų kapavietes ir juos perlaidojus į Kristaus Karaliaus katedros kapines, nužudytųjų partizanų giminių (ypač Juozo Rajunčiaus, Juozo Janėno, Povilo Rajunčiaus) iniciatyva buvo pastatytas kryžius. Kryžius pastatytas toje vietoje, kur buvo numesti nužudytų partizanų kūnai. Toks kryžius „gimė“ A. J. Tvarkūnų kieme (J. Tvarkūnienė buvo vieno iš žuvusių partizanų sesuo). Kryžių gamino auksarankis savamokslis stalius Povilas Rajunčius, vieno iš nužudytųjų brolis. Kryžius buvo daromas iš seno ąžuolo. Didelis, tvirtas. Kai pradėjo kryžių gabenti į jam paskirtą vietą, sodybos šeimininkė verkdama pasakė: „Kol gulėjo ant žemės, tol buvo medis, o kai pakėlė, pasidarė gyvas...“

Kryžiaus šventinimo akimirka. Pirmas iš kairės – monsinjoras J. Antanavičius

Atgimimo metais buvo pastatyta daug kryžių – kaltų, ažūrinių, drožtų. Šis (partizanų) kryžius išdidžiai gražus – iškilmingas ir kartu labai paprastas.

Kryžių šventino monsinjoras Juozapas Antanavičius. Vaišvilčių kaimo gyventojos Monikos Edvardienės dėka buvo išpuošta kryžiaus aplinka. Kaip dabar prisimenu iš gėlių pasodintą Lietuvos trispalvę. Tuo metu tai buvo labai neįprasta. Šauliai ir savanoriai nuostabiais balsais giedojo Tautišką giesmę. Susirinkusi minia braukė ašaras, kai kurie mindžikavo nuošaliau stebėdami, kas vyksta, o buvo ir tokių, kurie pusbalsiu gąsdino rusais.

Praėjo dvidešimt penkeri metai. Lietuviški lietūs ir vėjai apgadino kryžių, todėl teko jį remontuoti. Vidmantas Rajunčius, vykdydamas a. a. tėvo valią prižiūrėti kryžių, organizavo jo atnaujinimą. Nors buvo numatyta kryžių baigti naujinti liepos 7-ąją (partizanų žūties dieną), darbai užsitęsė iki vėlyvo rudens, nes darbų atsirado daugiau, negu buvo manyta. Atnaujintą, sutvirtintą ir dar gražesniu tapusį kryžių atšventino tas pats monsinjoras J. Antanavičius.

2015 m. rugsėjo 16 d. atnaujintas kryžius grįžta į savo vietą

Tartum nematoma Dievo ranka šalia monsinjoro pastatė jaunąjį Upytės kleboną  kun. Gediminą Jankūną. Stiprų, kaip tą kaimo ąžuolą, aukštą ir šviesų gražiais pamokymais, mintimis ir darbais.

Keitėsi gyventojai, senųjų vietoje apsigyveno jų vaikai, juos keitė naujai atvykę, bet ir jie gyvena ne pirmus metus, tad jau tapo senbuviais. Labai tikiu, kad tradicija tęsis. Stovės kryžiai, o prie jų sustos žmonės, uždegs žvakelę žuvusiems partizanams, o gal tiesiog nusilenks kryžiui, kurio pradžia – senųjų kryžių kaimas – Ragaudžiai.

 

< atgal į sąrašą

Pamaldų tvarka

ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais, šeštadieniais 12 val.
Penktadieniais 18 val. (su vaikais ir jaunimu) (rugsėjo–gegužės mėn.)
Atlaidų 15-ą mėn. dieną:
lapkričio–balandžio mėnesiais – 12 val.
gegužės–spalio mėnesiais – 10 ir 12 val.
Proginės ir laidotuvių šv. Mišios 12 val. (išskyrus pirmadienius)
Šv. Mišios sudėtine intencija už mirusiuosius – antrąjį mėnesio šeštadienį 12 val. 

ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA
I mėn. sekmadienį 11–12 val.
Atlaidų 15-ą mėn. dieną 11–12 val.