Evangelija pagal Joną 3, 14–21 (IV gavėnios sekmadienis (Laetare), B)

2015-03-15 |

Jn 3, 14–21

1. Kokia pagrindinė teksto mintis?                

„Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 17).

2. Ko nesuprantu?

Koks yra IV gavėnios sekmadienis? IV gavėnios sekmadienis – tai „Laetare“ (lot. „Džiaukitės“) sekmadienis, primenantis, kad jau – gavėnios pusiaukelė. „Džiaukis, Jeruzale!..“ – giedama šios dienos šventųjų Mišių įžangos priegiesmyje. „Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje“ (Rom 12, 12).

Kas buvo Nikodemas, su kuriuo kalbėjosi Jėzus? Nikodemo vardas yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „liaudies nugalėtojas“ („nike“ – „pergalė“, „demos“ – „liaudis“). Nikodemas buvo Jėzaus Kristaus amžininkas, fariziejus ir sinedriono narys, „žydų didžiūnas“ (Jn 3, 1). Jis buvo labai išsilavinęs, todėl net Jėzus jį pavadino Izraelio mokytoju (Jn 3, 9). Egzegetų nuomone, Nikodemas – dalinio Jėzaus mokinio pavyzdys. Jis nėra priešiškai nusiteikęs Jėzaus atžvilgiu, tačiau nėra ir visiškai Juo pasitikintis. Nikodemas Evangelijoje pagal Joną pasirodė tris kartus. Pirmą kartą jis atėjo pas Jėzų, tikėtina, besimeldžiantį su savo mokiniais, nakčia, turbūt norėdamas išlikti ne taip pastebėtas kitų fariziejų. Jis kreipėsi į Jėzų, kaip į mokytoją, pavadindamas Jį: „Rabi...“ (Jn 3, 2). Taip pat Nikodemas pripažino, kad Jėzus – mokytojas „nuo Dievo“. Kaip ir kiti fariziejai, Nikodemas tikėjo amžinuoju gyvenimu, bet nesuprato Jėzaus sakomų žodžių esmės. Vėliau, kai aukštieji kunigai ir fariziejai planuos Jėzaus suėmimą, Nikodemas pabandys Jėzų apginti, sakydamas: „Ar leidžia mūsų Įstatymas pasmerkti žmogų, jeigu jis pirmiau neištardytas ir nėra žinoma, ką jis padaręs?“ (Jn 7, 51). Tačiau tik pabandys. Kitiems fariziejams pradėjus piktintis, Nikodemas nutils. Dar kartą Nikodemas pasirodė, Jėzui mirus. „Jis atsigabeno apie šimtą svarų miros ir alavijo mišinio“ (Jn, 19, 39) Jėzaus kūnui patepti ir padėjo Jį palaidoti. Vis tik Nikodemas pavėlavo: Viešpats jau buvo miręs, o Jam patarnauti galėjo ir anksčiau. Niekur nėra parašyta, kad Nikodemas tapo Jėzaus mokiniu.

Kaip suprasti: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus“ (Jn 3, 14)? Kai izraeliečiai bėgo iš Egipto, jie nebeteko kantrybės ir dėl patirtų sunkumų ėmė kaltinti Dievą ir Mozę. „Tada VIEŠPATS pasiuntė žmonėms ugningus žalčius. Jie gėlė žmones, ir nuo to daug izraeliečių mirė.“ Tačiau kadangi Mozė meldėsi už žmones, VIEŠPATS jų pasigailėjo, nurodydamas Mozei pasidaryti ugninį žaltį, pridėti jį prie stulpo ir pasakydamas: „kiekvienas, kuris yra įgeltas, pažvelgęs į jį, liks gyvas“ (Sk 21, 4–9). Žaltys (arba gyvatė), buvęs mirties priežastimi, tapo išgydymo ženklu. Kryžius – žmonių blogio ženklas – tapo Viltį teikiančio Dievo ženklu. Dievas, savo kūnu tarsi pridengdamas žmonių blogį, juos gelbsti. Pakėlimas ant kryžiaus, skirto pažeminimui, tapo išaukštinimu.

Kas tai yra „amžinasis gyvenimas“ (Jn 3, 15)? Amžinasis gyvenimas – kitoks, nekasdieninis gyvenimas, apibūdinamas ne gyvenimo trukme, o kokybe. Amžinasis gyvenimas yra paties Dievo gyvenimas arba gyvenimas Dieve, arba gyvenimas su Dievu (Naujojo Testamento sąvokų žodynas). Šis gyvenimas gali tapti ir žmogaus gyvenimu: „kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą“ (Jn 5, 24). Į šį gyvenimą galima papulti ir pasaulio pabaigoje, kai „teisieji eis į amžinąjį gyvenimą“ (Mt 25, 46).

Kodėl „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 15)? Dievas padovanojo dovaną pasauliui, leisdamas savo Sūnui Jėzui įsikūnyti Marijoje, o vėliau mirti nukryžiuotam. Didžiulė Dievo Meilė žmonėms atsiskleidė šiose situacijose. Jis, norėdamas, kad žmonės Juo patikėtų, paaukojo net savo Sūnų. „Jeigu Jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?!“ (Rom 8, 32). Su panašia situacija, atspindinčia ištikimybę Dievui, jau susidūrėme Pradžios knygoje aprašytoje Abraomo istorijoje. Abraomas, besąlygiškai pasitikėdamas Dievu, pasiryžo, Jo nurodymu, paaukoti savo sūnų Izaoką, kaip deginamąją auką (Pr 22, 1–14).

Kaip suprasti žodžius „pasmerkti“ ir „išgelbėti“? Žodis „pasmerkti“ kilęs iš graikiškos kilmės žodžio „krinō“, kuris reiškia ir pasmerkimą, ir teismą. Jėzaus atėjimas tapo teismo priežastimi. Tačiau tikrasis Jėzaus tikslas – išgelbėjimas. Teismas nėra vien ateities ar pasaulio pabaigos įvykis. Kai kada mes patys tampame teisėjais ir teisiame vieni kitus. O Dievas sako „myliu...“ ir gailestinga Meile myli kiekvieną iš mūsų.

Kodėl mes bijome Šviesos? „Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų“ (Jn 3, 20). Mes visi (dažniausiai) bijome pasirodyti blogi, slepiamės, prisidengdami gerumu, tvirtumu, galingumu. Mes „bijome, kad pamatę, kokie mes iš tikrųjų silpni ir riboti, žmonės mus atmes... Tik suvokę esą mylimi, nors ir netapę labai protingais, galingais, turtingais, galėsime gyventi tiesoje, išeiti į šviesą ir atsiduoti Dievo Dvasios veikimui. Mums nebereiks bijoti.“ (Jean Vanier. Į Jėzaus slėpinį – skaitant Evangeliją pagal Joną, 73 psl.)

3. Kokie tarpusavio ryšiai pastebimi?

Pirmasis lygis – tiesioginė teksto aplinka.

Šis Evangelijos pasakojimas – dalis Jėzaus atsakymo į fariziejaus Nikodemo, atėjusio pas Jėzų nakčia, klausimus. „Jis atėjo nakčia ir kreipėsi į Jėzų“ (Jn 3, 2). Po šios Evangelijos ištraukos yra pateikiamas Jono Krikštytojo liudijimas apie Jėzų Kristų (Jn 3, 22–36).

Antrasis lygis – paralelinės vietos.

Sinoptinėse Evangelijose nėra pasakojama apie Jėzaus pokalbį su Nikodemu. Tačiau yra aprašyta nemažai situacijų, kuriose Jėzus diskutavo su fariziejais (Mt 9, 11–12; 19, 3–9; 22, 34–46; Mk 8, 11–13; 10, 2–12; 12, 13–17; Lk 11, 53; 17, 20–21).

Trečiasis lygis – Šventajame Rašte esantys panašūs (priešingi) tekstai.

Apie amžinąjį gyvenimą kalbėjo evangelistas Matas: „kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą“ (Mt 19, 29). Analogiškai yra rašoma ir Evangelijose pagal Morkų ir Luką (Mk 10, 29–30; Lk 18, 29–30).

Apie pasaulio išgelbėjimą per Jėzų Kristų yra pasakojama ir kitose Evangelijos pagal Joną vietose: „Jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“ (Jn 4, 42), „Atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti“ (Jn 12, 47). Panašiai yra kalbama ir Apaštalų darbuose: „nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).

Evangelijoje pagal Joną ne kartą Jėzus įvardijamas kaip Šviesa. Jėzus prabilo: „Aš – pasaulio šviesa“ (Jn 8, 12). „Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“ (Jn 9, 5). „Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų patamsyje“ (Jn 12, 46).

4. Kas man patinka? Su kuo nenoriu sutikti?

Asmeninis Dievo žodžio supratimas:

• Dievas turėjo teisę pasmerkti pasaulį, bet nepasinaudojo ta teise;

• Dievas visada sako: „Myliu...“ Tik reikia išdrįsti tuo patikėti.

5. Kaip aš galiu konkrečiai atsiliepti? Kaip mes (bendruomenė) galime konkrečiai atsiliepti?

Pasistengti patiems nekontroliuoti kiekvienos situacijos, kontrolę perleisti Dievui.

Kryžių ar auką priimti kaip garbės ženklą.

Kuo daugiau bendruomenės narių stengtis įtraukti į Bažnyčios gyvenimą.

 

< atgal į sąrašą

Pamaldų tvarka

ŠV. MIŠIOS
Sekmadieniais, šeštadieniais 12 val.
Su vaikais ir jaunimu 
rugsėjo–gegužės mėn. penktadieniais 18 val.
Atlaidų 15-ą mėn. dieną:
lapkričio–balandžio mėnesiais – 12 val.
gegužės–spalio mėnesiais – 10 ir 12 val.
Sudėtine intencija už mirusiuosius – antrąjį mėnesio šeštadienį 12 val. 

ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA
I mėn. ketvirtadienį 20–21 val.
Atlaidų 15-ą mėn. dieną 11–12 val.

IŠPAŽINČIŲ KLAUSOMA
Penktadieniais 17.30–17.55 val. zakristijoje
Šeštadieniais 11.30–11.55 val. klausykloje
Sekmadieniais 11.15–11.55 val. klausykloje
Kitomis progomis išpažinčių klausoma pusvalandį iki šv. Mišių
Norintys atlikti išpažintį kitu metu ar pageidaujantys dvasinio pokalbio su kunigu, kviečiami regsitruotis parapijos raštinėje.