Evangelija pagal Joną 10, 1 – 10 (IV Velykų sekmadienis, A)

2014-05-11 | Užrašė Svajonė Lapiniauskienė

Jn 10, 1-10

1. Kokia pagrindinė teksto mintis?

„Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas“ (Jn 10, 9), – sako Jėzus, pats perėjęs tuos vartus, ir, kaip Gerasis Ganytojas, vedantis paskui save savąsias avis.

2. Ko nesuprantu?

Kam kalbėjo Jėzus Gerojo Ganytojo tema? Tikėtina, kad tuo metu netoliese buvo ir Jėzų sekę Jo mokiniai (Jn 9, 2). Tačiau pirmiausiai Jėzaus žodžiai buvo skirti fariziejams, netikėjusiems praregėjusio neregio liudijimu, ir, žinoma, visų laikmečių žmonėms, pažeistiems nuodėmės, netikintiems Jėzumi, akliems (Jn 9, 40-41)...

Kas tai yra „avių gardas“ (Jn 10, 1)? Jau nuo seniausių laikų Izraelio žemėje klajokliai augino avių bandas. Rūpestingi piemenys gerai pažinodavo savas avis ir dieną naktį jas sergėdavo. Nakčiai avys būdavo suvaromos į gardus. „Gardas“ – aptvaras (apluokas) iš akmenų, žemomis sienomis, be stogo. Rūpestingi piemenys net miegodavo tokio gardo vartuose ir pernakt saugodavo avis nuo per aptvaro sienas bandančių įsiropšti plėšriųjų žvėrių, gyvačių bei skorpionų. Todėl kiekvienas piemuo turėdavo ilgą lazdą avims ganyti ir medinę kuoką plėšrūnams atbaidyti (Biblijos enciklopedija, 222 psl.).

Šventojo Rašto pasakojimų palyginimuose „avys“ suprantamos kaip „tauta“, o „gardas“ – kaip Jeruzalės šventyklos prieangis, kuriame susirenka toji „tauta“. Gerasis Ganytojas pašaukia savąsias avis ir, eidamas pirma jų, išsiveda jas iš uždaro gardo į laisvąsias ganyklas: iš mirties – į amžinąjį gyvenimą, kaip VIEŠPATS Dievas išvedė savąją tautą iš Egipto nelaisvės (Iš 13, 21-22).

Kas tai yra „avių ganytojas“ (Jn 10, 1)? „Ganytojo“ (lotyniškai „pastor“) įvaizdis dažnai yra naudojamas Šventajame Rašte. „Ganytojas – žmogus, kurio pareiga yra ginti kaimenę į ganyklą ir sergėti ją nuo pavojų“ (Naujojo Testamento sąvokų žodynas). Šiuo žodžiu buvo vadinami: 1) Izraelio tautos vadai (Ez 34, 2; Mt 2, 6); 2) Gerasis Ganytojas Jėzus (Jn 10, 11); 3) krikščionių bendruomenių vadovai – pavaldūs Vyriausiajam Ganytojui (Jn 21, 15-18; Apd 20, 28; 1 Pt 5, 1-4).

„Gerojo Ganytojo“ įvaizdžio priešistorė glūdi Senajame Testamente, kuriame buvo parašyti Izraelio žodžiai, ištarti Juozapui: Dievas – „mano ganytojas nuo mano gimimo iki šios dienos“ (Pr 48, 15). Ši mintis kartojasi ir 23 psalmėje: „Viešpats yra mano Ganytojas... Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi“ (Ps 23, 1-4). Viešpats DIEVAS – Tikrasis Ganytojas, – skelbė Ezekielis. Jis rūpinasi savo kaimene, išgelbėja visas išblaškytas avis ir parveda jas į jų buveinę – į vešliąsias ganyklas (Ez 34, 11-22). Užmušus piemenį, avys išsibėgioja (Zch 13, 7). Šiuos pranašo Zacharijo žodžius Jėzus pakartojo mokiniams paskutiniąją naktį prieš savo suėmimą, praleistą Alyvų kalne (Mt 26, 31).

Evangelistas Jonas „Gerojo Ganytojo“ įvaizdį susiejo su „Dievo Avinėlio“ įvaizdžiu, nes „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11). Joseph Ratzinger (Benediktas XVI) knygoje „Jėzus iš Nazareto: nuo krikšto Jordane iki atsimainymo“ (240 psl.) paaiškino: gelbėjantysis ir dėl to nužudytasis Ganytojas yra Nukryžiuotasis Jėzus Kristus. Šaltinis nuodėmei ir visai nešvarai nuvalyti – iš perdurto Jėzaus šono ištekėjęs kraujas ir vanduo (Jn 19, 34).

Kaip suprasti: „Jam sargas atkelia vartus“ (Jn 10, 3)? Sargas įleidžia Gerąjį Ganytoją į avių aptvarą, nes Dievas Tėvas atsiuntė savo Sūnų į pasaulį, „kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 17).

Kaip suprasti: „Jis šaukia savąsias avis vardais..., o avys paskui Jį seka, nes pažįsta Jo balsą“ (Jn 10, 3-4)? Šiose eilutėse susipina pažinimas su priklausomybe. Tikrasis Ganytojas pažįsta savo avis, nes jos jam priklauso (yra Jo nuosavybė), o avys pažįsta savąjį Ganytoją, nes yra Jo. Jono evangelijoje graikų kalba pažinimas ir priklausymas yra įvardijami tuo pačiu žodžiu: „ta idia“ (Joseph Ratzinger (Benediktas XVI). „Jėzus iš Nazareto: nuo krikšto Jordane iki atsimainymo“ , 244 psl.). Tačiau nei vienas žmogus negali priklausyti kitam taip, kaip koks nors materialus daiktas. Todėl Jėzus ir „šaukia savąsias avis vardais“. „Pašaukiau tave vardu – tu esi mano“ (Iz 43, 1). Ši mintis parodo, koks reikšmingas yra žmogaus vardas ir kad kiekvienas žmogus Dievui yra svarbus bei Jo mylimas. Kai žmonės vieni kitus pažįsta vardais, jie įsileidžia vienas kitą pro savo širdžių vartus.

Avys „pažįsta Jo balsą“. Balsas nurodo vietą, kurioje yra šaukiantysis asmuo, ir avys, atpažinusios šį balsą, gali Juo sekti. Žmonės, priklausantys Dievo kaimenei, atpažįsta Jo balsą, panašiai, kaip praregėjęs neregys atpažino jį išgelbėjusį Jėzų, nes jau buvo girdėjęs Jo balsą (Jn 9, 35-38). Sugebėjimas atskiri ką nors pagal balsą reiškia, kad su tuo asmeniu mus sieja gilūs pažinimo ryšiai.

Kas įvardijami žodžiais: „vagys, plėšikai“ (Jn 10, 8)? Vagys ir plėšikai neina į avių gardą pro vartus, o kopia pro kur kitur (Jn 10, 1). Vadinasi, jie nėra teisėti ganytojai ar teisėti šeimininkai, nes nori klastingai pakliūti į avių aptvarą. Sargas vartų jiems neatkeltų, o, be to, jeigu jie bandytų įsmukti pro varus, jiems reiktų pereiti per Jėzų, kuris ir yra vartai (Jn 10, 9). „Įkopti ne pro vartus“ – galima būtų suprasti – neteisėtai įeiti į bažnytinę bendruomenę ir stengtis joje užimti svarbias pareigas, prisidengiant netikrų pranašų vardais, žadant greitą pasisekimą šiame gyvenime ar aukštą visuomeninę padėtį, atmetant Jėzaus Kristaus pavyzdžiu rodomą nuolankumą ir tarnystę. Vagys „ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti“ (Jn 10, 10), o Gerasis Ganytojas elgiasi priešingai: Jis dovanoja gyvenimą.

Senojo Testamento pasakojimuose Dievas smerkė tautų vadovus, karalius, kurie blogai valdė Jo tautą, nesaugojo Jo kaimenės ir ja nesirūpino (Jer 23, 1-4). Dievas – Gerasis Ganytojas – pažadėjo atsiųsti gerus tautos ganytojus ir Karalių iš Dovydo giminės, kuris viešpataus visame Izraelio krašte, valdys teisumu ir teisingumu (Jer 23, 5-8). Jėzus taip pat nesigailėjo kritikos tiems, kurie kėsinosi pasiglemžti Jo kaimenę, nes žmonės be savo Ganytojo – „suvargę ir apleisti lyg piemenys be piemens“ (Mt 9, 36).

Kaip suprasti: „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas“ (Jn 10, 9)? Teisėtai pakliūti į aptvarą galima tik per vartus (per Jėzų), nes Jėzus ir yra tikrasis Dievo kaimenės šeimininkas ir jos Ganytojas. Tapti bažnytinės bendruomenės dalimi, ta Jėzaus ganomąja avele, galima per Krikšto sakramentą. Krikštas – tai viso krikščioniškojo gyvenimo pagrindas, blogio ir nuodėmės išsižadėjimas, vartai į Bažnyčios bendruomenę, durys į Dievo karalystę, kurioje visi susitiksime kaip vienos Dievo kaimenės avys. „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“, – sako Jėzus (Jn 14, 6).

Taip pat tik Jėzus gali paskirti teisėtus savo kaimenės ganytojus. Apie tai yra pasakojama Jono evangelijos 21 skyriuje, kai Jėzus pakvietė Simoną Petrą tapti Jo avių Ganytoju. Jėzus triskart kreipėsi į savo mokinį labai asmeniškai: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ (Jn 21, 15-19). Tik meilė ir prisipažinimas joje leido Petrui priimti Jėzaus „aveles“ kaip savas. Tačiau Petras tėra priemonė Jėzaus išganymo darbe, nes avelės vis tiek seks savo tikrąjį šeimininką ir klausysis Jo balso. „Sek paskui mane!“, – nurodė Petrui Jėzus, kartu su Ganytojo pareigomis perduodamas ir būtinybę prisiimti savo kryžių bei besąlygiškai sekti paskui Jį.

Kaip suprasti: „Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras“ (Jn 10, 9)? Šiais žodžiais Jėzus suteikia laisvę veikti: laisvę per Jėzų tapti Dievo kaimenės avele ir laisvę išeiti vedamam Jo balso arba Jo negirdint ar neatpažįstant. Kiekvienas žmogus, gyvendamas žemėje, įeina į gyvenimą ir išeina iš jo, išeina iš savo vaikystės ir įžengia į suaugusiųjų pasaulį, išeina iš savo darbingiausio laikotarpio į ligą ar negalią, išeina iš netikėjimo į tikėjimą – daug kartų įvairiuose gyvenimo tarpsniuose būna tokių įėjimų ir išėjimų. Tik nuo pačio žmogaus laisvo pasirinkimo priklauso, ar jie bus per Jėzų, kartu su Jėzumi, ar ne.

Kaip suprasti Jėzaus pažadą: apsčiai duoti gyvenimo (Jn 10, 10)? Tas, kuris pasirenka savo Ganytoju Viešpatį, gauna visų dieviškų dovanų visumą: jis bus ganomas „vešlioje ganykloje“ (Ez 34, 14). 23 psalmėje skaitome: „Viešpats yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta. Žaliose pievose mane paguldo, prie ramių tvenkinių gano. Jis atgaivina mano gyvastį... nebijau jokio pavojaus, nes Tu su manimi. Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins. Tu padengi stalą... patepi dosniai mano galvą aliejumi – sklidina mano taurė! Tik gerumas ir ištikima meilė lydės mane per visas mano gyvenimo dienas, ir aš visados gyvensiu VIEŠPATIES Namuose“ (Ps 23, 1-6). Žinoma, žmogui reikia maisto ir kitų gėrybių jo gyvybei palaikyti, tačiau gyvenimo pilnatvė galima tik su Jėzumi: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25); „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 36).

3. Kokie tarpusavio ryšiai pastebimi?

Pirmasis lygis – tiesioginė teksto aplinka.

Ši Evangelijos ištrauka – pasakojimas apie Gerąjį Ganytoją – Jėzų. Jėzus kalba apie išganymo viltį, tačiau ne visi Jį girdi ir supranta. Prieš šią Evangelijos ištrauką yra aprašoma neregio išgydymo istorija (Jn 9, 1-41). Po šios Evangelijos ištraukos tęsiamas Jėzaus mokymas apie Gerąjį Ganytoją (Jn 10, 11-21).

Antrasis lygis – paralelinės vietos.

Visiškai analogiško pasakojimo apie Gerąjį Ganytoją kitose Evangelijose nėra. Tačiau yra pasakojimų, susijusių su Ganytojo rūpesčiu dėl kiekvienos paklydusios avies (Mt 12, 11-12; 18, 12) ir džiaugsmu, radus paklydėlę (Mt 18, 13; Lk 15, 3-7).

Minimas „ankštų vartų“, vedančių į gyvenimą, įvaizdis, ir sakoma, kaip sunku pro juos praeiti (Mt 7, 13-14; Lk 13, 24).

Trečiasis lygis – Šventajame Rašte esantys panašūs (priešingi) tekstai.

Didieji Senojo Testamento pranašai buvo piemenys: Abraomas ganė savo kaimenę (Pr 18, 7), ganė Juozapas ir jo broliai (Pr 37, 2), Mozė ganė savo uošvio kaimenę (Iš 3, 1).

Šventajame Rašte dažnai yra naudojamas „vartų“ įvaizdis. Jokūbas savo vizijose regėjo Dievo namus ir dangaus vartus (Pr 28, 17). VIEŠPATIES žodžiai turėjo būti užrašyti ant namų durų staktų ir ant vartų (Įst 11, 20). Bausmė už nepadorumą ir išdavystę buvo išvarymas už miesto vartų ir užmėtymas akmenimis (Įst 22, 24). Jeruzalę supo siena su tik dieną atveriamais vartais (Neh 7, 3). Šventyklos vartai turi būti plačiai atidaryti pro juos įžengiančiam Garbės Karaliui (Ps 24, 7). Teisioji ir ištikimoji tauta įeis pro miesto vartus (Iz 26, 2). Miesto vartai buvo teismo salė izraeliečiams (Am 5, 12-15).

Ko nors stokojantiems ir su pasitikėjimu Jo prašantiems Jėzus visko duoda „apsčiai“. Ištroškusiai samarietei Jėzus pažadėjo: „Kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius“ (Jn 4, 14). Padauginęs penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis Jėzus sočiai pamaitino apie penkis tūkstančius vyrų, ir dar liko dvylika pintinių duonos (Jn 6, 8-13). Prisikėlęs Jėzus išalkusiems ir nieko nesužvejojusiems savo mokiniams pripildė tinklus gausybe žuvų ir net paruošė pusryčius (Jn 21, 1-12).

4. Kas man patinka? Su kuo nenoriu sutikti?

Asmeninis Dievo žodžio supratimas:

• yra tik vienas kelias, kuris nenuveda į klystkelius, – kelias su Jėzumi – pasitikėjimo Juo kelias – Meilės kelias;

• kuo daugiau avių aptvare – tuo turtingesnė bendruomenė;

• džiugu, kad Jėzus šaukia savąsias avis vardais ir jas pažįsta;

• laisva valia galime pasirinkti tikėjimą Jėzumi ir dovanų gauti „vešliąsias ganyklas“;

• rinktis turėtume ne paskutinę savo gyvenimo akimirką;

• „apsčiai“ gauname tik pilnai ir su pasitikėjimu atsidavę Jo ganymui.

5. Kaip aš galiu konkrečiai atsiliepti? Kaip mes (bendruomenė) galime konkrečiai atsiliepti?

Nenuklysti per toli nuo savo Ganytojo.

Mokytis Jėzaus nuolankumo ir stengtis išlikti Jo „avele“.

Ugdyti savyje Dievo vaikų laisvę.

Priklausyti Dievo kaimenei – savo parapijos bendruomenei.

Klausytis savo parapijos ganytojo balso: jo skaitomo Dievo žodžio, homilijos, pamokymų, nes be gero ganytojo – avelės pakrinka.

Visiems bendruomenės nariams kalbėtis tarpusavyje ir pažinti vienas kito balsą...

< atgal į sąrašą

Pamaldų tvarka

ŠV. MIŠIOS
Sekmadieniais- 12 val.
Šeštadieniais- 12 val.
Kitomis savaitės dienomis- sutartu laiku.

Su vaikais ir jaunimu: 
Penktadieniais- 18 val.

Atlaidų 15-ą mėn. dieną:
lapkričio–balandžio mėnesiais – 12 val.
gegužės–spalio mėnesiais – 10 ir 12 val.

ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA
I mėn. penktadienį 19–20 val.
Atlaidų 15-ą mėn. dieną 11–12 val.

IŠPAŽINČIŲ KLAUSOMA
Išpažinčių klausoma pusvalandį iki šv. Mišių.
Norintys atlikti išpažintį kitu metu ar pageidaujantys dvasinio pokalbio su kunigu, kviečiami regsitruotis parapijos raštinėje.