Evangelija pagal Joną 11, 1 – 45 (V gavėnios sekmadienis, A)

2014-04-06 | Užrašė Svajonė Lapiniauskienė

Jn 11, 1–45

1. Kokia pagrindinė teksto mintis?

„Kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ (Jn 11, 26).

Šie Viešpaties prieš du tūkstantmečius ištarti žodžiai yra Geroji naujiena ir šių dienų krikščionims: tikintiems ir gyvenantiems Evangelijos šviesa Jėzus pažada dovaną – amžinąjį gyvenimą.

2. Ko nesuprantu?

Kas buvo pagrindiniai šio Evangelijos pasakojimo dalyviai? Marija ir Morta buvo seserys, gyvenusios Betanijos kaime, įsikūrusiame apie tris kilometrus į šiaurės rytus nuo Jeruzalės. Kaip mano egzegetai, jų brolis Lozorius buvo neįgalus, o netekėjusios seserys juo visą gyvenimą rūpinosi ir gyveno drauge, kartu gaudamos šeimos, kurioje yra vyras, statusą. Vardas „Lozorius“, išvertus iš hebrajų kalbos, reiškia – „Dievas padėjo“; šiais laikais lozoriaus vardu gali būti vadinamas ligas ir skurdą kenčiantis žmogus (Tarptautinių žodžių žodynas). Manoma, kad Lozorius ir jo seserys buvo turtingo bei visų gerbiamo žydo vaikai. Todėl, nežiūrint to, jog visi trys ilgą laiką buvo Jėzaus pasekėjai, juos aplinkinių vietovių žydai labai gerbė. Tikėtina, kad Jėzus ne kartą lankėsi šioje šeimoje, nes visus juos taip pat pažinojo ir mylėjo (Jn 11, 5). Likus šešioms dienoms iki Velykų, Jėzus dar kartą apsilankė prikeltojo Lozoriaus šeimoje, kur Jo garbei buvo surengtos vaišės. Lozorius irgi vaišinosi su kitais svečiais. Jiems visiems patarnavo Morta. O Marija buvo ta moteris, kuri patepė Jėzui kojas labai brangiu gryno nardo tepalu, o po to jas nušluostė savo plaukais (Jn 12, 1-3).

Kaip suprasti: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei“ (Jn 11, 4)? Dievo garbė – tai šlovė nuostabios Dievo didybės apsireiškimui. Jau Senajame Testamente galima rasti regimų šios didybės apsireiškimų, kai VIEŠPATIES šlovė pripildė Padangtę ir apgaubė Susitikimo palapinę (Iš 40, 34-35) ar pripildė šventyklą (1 Kar 8, 10-11). Evangelistas Jonas savo Evangelijos pirmo skyriaus eilutėse pateikė didingiausią Dievo šlovės apsireiškimą: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Dievo Žodis tapo Žmogumi – Jėzumi, kurio žemiška veikla ir padaryti stebuklai, kaip neregio išgydymas ar numirusio Lozoriaus prikėlimas, geriausiai liudijo Dievo didybę. Tačiau, deja, kaip jau buvo pasakyta neregio išgydymo pasakojime: ne visi regintieji mato. Yra dar vienas labai svarbus dalykas, norint būti Dievo didybės liudininku – tai Jėzaus pažadas: „jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę“ (Jn 11, 40).

Kas yra „šio pasaulio šviesa“ ir kodėl vaikščiojantys naktį suklumpa (Jn 11, 9-10)? To meto žmonės nežinojo, kaip šviesa patenka į žmogaus akis, todėl jie manė, kad šviesa yra žmogaus akyse: „Kūno žiburys yra tavo akis“ (Lk 11, 34; Mt 6, 22). Tuo tarpu Jėzus nurodė: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Akivaizdu, kad, norint nesuklupti gyvenimo tamsybėse, reikia stengtis sekti Jėzaus Kristaus šviesą.

Kaip suprasti: „Lozorius užmigo“ (Jn 11, 11)? Miegas – biblijinė metafora, kuria buvo įvardijama mirtis (Dan 12, 2). Jėzus taip pat kai kada vartojo šią sąvoką, apibūdindamas mirtį (Mt 9, 24). Tačiau mokiniai nesuprato ir manė, kad Viešpats kalbėjo apie poilsio miegą (Jn 11, 12-13). Todėl Jėzus Jo nesupratusiems paantrino: „Lozorius mirė“ (Jn 11, 14).

Kaip suprasti: „Jėzus labai susigraudino“ (Jn 11, 33)? Žodis „susigraudino“ šioje Jono evangelijos vietoje turėtų būti suprantamas, kaip „sunerimo, susierzino, supyko“ (pavartoto žodžio prasmės neatitikimas galėjo atsirasti dėl vertimo). Mylimo brolio Lozoriaus mirtis labai nuliūdino jo seseris. Ši situacija, palietusį Jėzaus mylimus žmones, labai įskaudino ir Jį patį, nes Dievas duoda pasauliui ne mirtį, o gyvybę (Jn 6, 33; 6, 35; 6, 48). Jis ir pats yra gyvybė: „Kaip Tėvas turi gyvybę pats savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam savyje“.

Kuo svarbus yra Lozoriaus prikėlimo stebuklas? Lozoriaus prikėlimas iš numirusių – septintasis nuostabių Dievo darbų ženklas – visų ženklų kulminacija, nors Jėzus savo mokinių akivaizdoje padarė dar daugelį kitų ženklų, kurie nėra surašyti Jono evangelijoje. „O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą“ (Jn 20, 21).

Dalyvavimas Lozoriaus prikėlimo stebukle buvo svarbus ir ano meto Jėzaus mokiniams. Viešpats Jėzus, gavęs pasiuntinio pranešimą apie savo mylimo draugo Lozoriaus ligą, galėjo jį pagydyti, net neužsukęs į pastarojo namus, o vien savo žodžiu, kaip, pavyzdžiui, pagydė vieno šimtininko branginamą tarną (Lk 7, 1-10). Tačiau, norėdamas, kad mokiniai įtikėtų, Jėzus neskubėjo, palaukė, kol praeis dar dvi dienos, ir, žinodamas, jog Lozorius tikrai yra miręs, tik tada pranešė, kad jie grįš į Judėją (Jn 11, 15). Jėzus ir mokiniai žinojo, kad jau yra norinčių Jį užmušti (Jn 8, 59 ir 10, 31; Lk 4, 29). Todėl mintis sugrįžti į Judėją nepradžiugino Jėzaus mokinių. Tik Tomas ragino eiti drauge ir nebijoti numirti su Jėzumi (Jn 11, 16). Kaip dažnai pažadėti žodžiais yra lengviau, nei ištesėti tai, kas pažadėta, darbais.

Seserys Morta ir Marija, nusiuntusios pranešimą apie pablogėjusią Lozoriaus būklę Jėzui, tikėjosi Jo pagalbos, tačiau jos neprašė Jėzaus ką nors konkrečiai padaryti, tuo parodydamos pasitikėjimą Dievu. Tikėtina, jog jos manė, kad Jėzus tiesiog ištars pagydančius žodžius, ir Lozorius bus nedelsiant išgydytas. Tačiau netgi konkretus prašymas turbūt nieko nebūtų pakeitęs, nes Dievo planas buvo kitoks. Jėzus, grįždamas į Judėją ir grąžindamas Lozoriui gyvenimą, pats pasirinko mirtį.

Kai Morta pasitiko Jėzų, ji neišsakė nei vienos abejonės Viešpaties elgesiu: „Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“ (Jn 11, 22). Ji taip pat paliudijo fariziejišką tikėjimą žmogaus prisikėlimu paskutinę dieną (Jn 11, 24).

Didelė dalis žydų, atėjusių paguosti seseris dėl brolio mirties, buvo aršūs Jėzaus priešai. Dėl to Morta išėjo Jo pasitikti viena, dėl to ir slapčiomis pranešė Marijai, kad atėjo Mokytojas bei nori su ja susitikti. Morta taip pavadino Jėzų, kurį ką tik pripažino Viešpačiu, galimai dėl dviejų priežasčių: • Jėzus savo žodžiais mokė Mortą – ji jautėsi Jo mokinė (Jn 11, 25-26); • Morta norėjo, kad susirinkusieji nesuprastų, pas ką turi eiti Marija. Tikėtina, kad Morta būtų pasilikusi namuose su kitais drauge gedinčiais žydais. Tačiau tai padaryti jai nepavyko, nes visi nusekė paskui Mariją, manydami, kad ji eina prie kapavietės paverkti, ir taip netikėtai atsidūrė Jėzaus akivaizdoje.

Jėzų, kaip žmogų, labai įskaudino kova tarp Jo meilės Lozoriui bei sielvartaujančioms seserims ir Jo pasibjaurėjimo pačia mirtimi, kaip dalyku, priešišku Jėzaus dieviškai prigimčiai. Todėl „Jėzus pravirko“ (Jn 11, 35).

Nuo Lozoriaus mirties jau buvo praėję mažiausiai keturios dienos, tai Morta ir susirūpino, kai Jėzus paliepė nuristi nuo kapo olos akmenį. Tuo tarpu Marija tyliai laukė ir besąlygiškai pasitikėjo Jėzumi. „Lozoriau, išeik!“, – galingu balsu ištarė Jėzus, ir stebuklas įvyko, nes „kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir sūnus grąžina gyvybę, kam tik panorėjęs“ (Jn 11, 21).

3. Kokie tarpusavio ryšiai pastebimi?

Pirmasis lygis – tiesioginė teksto aplinka.

Ši Evangelijos ištrauka yra Lozoriaus prikėlimo iš numirusių istorija – septintasis ženklas, suteikiantis visiems įtikėjusiems Jėzų amžinojo gyvenimo galimybę. Prieš šią Evangelijos ištrauką aprašoma situacija yra grėsminga. Dauguma žydų netikėjo Jėzaus ženklais, netikėjo tuo, kad Jis – Dievas, savo Tėvo Sūnus, ir nuolat kėsinosi Jėzų užmušti, užmėtant Jį akmenimis (Jn 10, 31; 10, 39). Jėzus pasitraukė anapus Jordano, ten, kur dar buvo menamas Jono Krikštytojo liudijimas apie ateinantį Viešpatį (Jn 1, 29-34). Daug žmonių Užjordanėje įtikėjo Jėzų. Po šios Evangelijos ištraukos yra aprašoma, kaip aukštieji kunigai ir fariziejai susirinko į teismo tarybą, kur galutinai nutarė Jėzų nužudyti, bijodami, kad visi Jį įtikės (Jn, 11, 46-53).

Antrasis lygis – paralelinės vietos.

Kitose Evangelijose pasakojimo apie Lozoriaus prikėlimą iš numirusių nėra. Tačiau jose yra pasakojama apie vieno iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jayras, dukrelės prikėlimą iš numirusių (Mk 5, 21-24 ir 35-43) ir našlės iš Naino sūnaus prikėlimą iš numirusių (Lk 7, 11-17). Skirtingai, nei kitose Evangelijose, Jono evangelijos pasakojimas yra detalesnis, jame yra pateikiami atsiversti kviečiantys Jėzaus pamokymai Jo mokiniams ir kitiems pasakojimo veikėjams.

Trečiasis lygis – Šventajame Rašte esantys panašūs (priešingi) tekstai.

Žmogus, vardu Lozorius, buvo ir vieno Luko evangelijos pasakojimo apie turtuolį ir Lozorių dalyvis (Lk 16, 20-25). Pastarasis Lozorius, votimis aptekęs, negaunantis išmaldos, išbadėjęs elgeta šalia turtuolio rūmų, taip pat, kaip ir Jono evangelijos Lozorius, numirė ir pateko į „Abraomo prieglobstį“, kurį galima būtų sutapatinti su Rojumi. Numiręs turtuolis, atsidūręs pragaro kančiose, meldė Tėvo Abraomo prikelti Lozorių ir nusiųsti pastarąjį į žemę dėl joje likusiųjų atsivertimo. Tėvas Abraomas neišpildė turtuolio prašymo, nes ir Jono evangelijos pasakojime, Lozoriui prisikėlus iš numirusių, vieni įtikėjo Jėzų, kiti – ne (Jn 11, 45-46).

„Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25). Ne veltui Jėzus paklausė Mortos: „Ar tai tiki?“ (Jn 11, 26), nes tikėjimas buvo ir yra vienas svarbiausių dalykų Jėzaus daromuose stebukluose. „Tavo tikėjimas išgydė tave“, – pasakė Jėzus dvylika metų kraujoplūdžiu sirgusiai moteriai, kai ši palietė Jo apsiausto apvadą (Mt 9, 20-22; Mk 5, 25-34). Panašius žodžius Jis ištarė ir neregiui elgetai iš Jericho, kuris šaukėsi Jėzaus, Dovydo sūnaus, gailestingumo (Mk 10, 46-52; Lk 18, 35-43), atgailaujančiai nusidėjėlei, savo ašaromis numazgojusiai Jėzui kojas ir nušluosčiusiai jas savo plaukais (Lk 7, 26 36-50). Jie visi buvo išgelbėti tikėjimo Jėzumi ir Dievo malonės dėka. Todėl Jėzus ne kartą mokė savo mokinius dėl silpno jų tikėjimo: „Jei turėtumėte tikėjimą, kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: „Persikelk iš čia tenai“, ir jis persikeltų“ (Mt 17, 20); „Visa, ko tikėdami melsite, – gausite“ (Mt 21, 22; Mk 11, 24). Žinodamas tikėjimo svarbą Jėzus net pats meldėsi, kad sustiprėtų artimiausių Jo mokinių tikėjimas (Lk 22, 32).

4. Kas man patinka? Su kuo nenoriu sutikti?

Asmeninis Dievo žodžio supratimas:

• tai – be galo jaudinantis pasakojimas apie Jėzaus meilę, apie Jo rūpestį savo mokiniais ir draugais, apie Jo ištikimybę net „dvokiantiems“ ar išėjusiems. Buvimas su Jėzumi – tarsi oazė dykumoje ar Meilės salelė didžiuliame tuo metu (?) tvyrojusios Jėzaus nepriimančių žydų neapykantos vandenyne;

• Jėzus – tarsi mūsų brolis, visada esantis šalia, kai mums sunku, nedrąsu, skaudu;

• žavi Jėzaus atsakomybė ir pareigingumas savo kūriniams;

• įkvepia Jėzaus mokinio Tomo pasiryžimas;

• ne visada padarome tai, ką išpažįstame, nes, kai ateina laikas veikti, neparyžtame;

• Jėzus priėmė savo žmogiškumą, norėdamas apdovanoti mus dieviškumu;

• kokia laimė, kai Jėzus yra tarp mūsų.

5. Kaip aš galiu konkrečiai atsiliepti? Kaip mes (bendruomenė) galime konkrečiai atsiliepti?

Gavėnios laikotarpiu pasistengti nuritinti akmenį nuo savo širdies ir išleisti ten užsigulėjusį dvoką.

Atsiriboti nuo nereikalingų dalykų.

Ištikus gyvenimo sunkumams, neliūdėti taip, kaip tiems, kurie nepažįsta Jėzaus ir neturi amžinojo gyvenimo vilties.

Priimti Viešpaties Jėzaus dovaną – amžinojo gyvenimo pažadą.

Bendruomenės nariams patarnauti vieni kitiems Meilėje.

< atgal į sąrašą

Pamaldų tvarka

ŠV. MIŠIOS

Vykstant bazilikos remonto darbams visos pamaldos vyksta parapijos namuose

Sekmadieniais- 12 val.
Šeštadieniais- 12 val.
Kitomis savaitės dienomis- sutartu laiku.

Atlaidų 15-ą mėn. dieną:

Šv. Mišios – 12 val.

ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA

Atlaidų 15-ą mėn. dieną 10–12 val.

IŠPAŽINČIŲ KLAUSOMA
Išpažinčių klausoma pusvalandį iki šv. Mišių.
Norintys atlikti išpažintį kitu metu ar pageidaujantys dvasinio pokalbio su kunigu, kviečiami regsitruotis parapijos raštinėje.