Evangelija pagal Joną 2, 13–22 (Laterano bazilikos pašventinimas)

2014-11-09 | Užrašė Svajonė Lapiniauskienė

Jn 2, 13-22

1. Kokia pagrindinė teksto mintis?

„Jis kalbėjo apie savo kūno šventovę“ (Jn 2, 21).

2. Ko nesuprantu?

Kokią šventę švenčia Visuotinė Bažnyčia lapkričio 9 d.? Lapkričio 9 – oji – Laterano Šv. Jono bazilikos Romoje pašventinimo metinės. Ši bazilika yra pirmoji oficiali Romos imperijos bažnyčia, pradėta statyti 313 m. po imperatoriaus Konstantino parengto Milano edikto, pripažinusio krikščionybės legalumą ir lygiateisiškumą su kitomis religijomis. Bazilika buvo pašventinta 320 m. ir nuo to meto tapo Romos vyskupo – popiežiaus – katedra. Ant Laterano bazilikos fasado yra užrašas: „Švenčiausia Laterano bažnyčia, visų miesto ir pasaulio bažnyčių motina ir galva“. Bažnyčia šios dienos švente nori išreikšti pagarbą ne vien Laterano bazilikai, bet taip pat ir visoms kitoms šventovėms, kurios buvo pastatytos tikinčiųjų dėka visame pasaulyje.

Kokia yra žydų Velykų šventės prasmė, kaip ji buvo ir yra švenčiama? Tai – viena svarbiausių žydų švenčių: Pascha (Viešpaties perėjimas, praėjimas), kai Viešpats po 430 metų nelaisvės išvedė izraelitus iš Egipto žemės (Iš 12). Tą naktį Dievas praėjo izraelitų namus, jei jų durų staktos ir sąramos buvo apšlakstytos ėriuko krauju, palikdamas gyvus tų namų pirmagimius. Kartu tai – Neraugintos duonos šventė, primenanti skubų izraelitų susiruošimą kelionėn, kai jie paskubomis, bijodami faraono persigalvojimo juos išleisti iš Egipto, kelionėje kepė ir valgė neraugintos tešlos papločius. Be to, taip paminima pirmoji duona, iškepta iš pirmojo derliaus grūdų. Ši šventė buvo ir dabar yra švenčiama pirmojo metų mėnesio, nisano, keturiolikta dieną (Joz 5, 10-12). Išvakarėse kruopščiai išvalomas visas būstas, dezinfekuojami indai, vėdinami ir dulkinami patalai bei drabužiai Pirmąjį Velykų vakarą valgoma iškilminga vakarienė. Šventės savaitę valgoma nerauginta duona (macai), kaip atminimas skubaus žydų pasitraukimo iš Egipto.

Kodėl Jėzus atvyko į Jeruzalę? Jėzus pasielgė, kaip privalėjo pasielgti kiekvienas suaugęs žydas: artėjant Velykoms, kartu su kitais piligrimais nukeliavo į Jeruzalę aplankyti šventyklos.

Apie kokią šventyklą yra pasakojama šioje Evangelijos ištraukoje? Pagal Dievo Mozei ant Sinajaus kalno duotą nurodymą izraelitai, keliaudami iš Egipto į Kanaaną, kiekvienoje stovykloje pasistatydavo maldyklą iš kilnojamų ramsčių bei dangalų. Maldyklos Šventų švenčiausioje vietoje buvo laikoma Sandoros skrynia su Viešpaties Dešimties įsakymų plokštėmis, auksiniu dubeniu manos ir Aarono lazda. Užkariavę Kanaaną, izraelitai maldyklos nebesinešiodavo ir galiausiai pastatė ją Jeruzalėje. Pirmąją stacionarią šventyklą pastatė karaliaus Dovydo sūnus Saliamonas (Biblijos enciklopedija, 124-126 psl.). Vėliau ši šventykla užkariautojų babiloniečių buvo sugriauta. 515 m. prieš Kristų buvo pastatyta antroji Zorobabelio šventykla. Šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje yra minima trečioji Erodo šventykla. Ji buvo pradėta statyti apie 22 m. prieš Kristų pagal Saliamono šventyklos planą, tačiau buvo žymiai įspūdingesnė savo dydžiu ir taip pat paauksuota. Ši šventykla buvo baigta statyti tik 63 m. po Kristaus, bet 70 m. okupantų romėnų jau buvo sugriauta. Didžioji šventyklos aikštė (Erodo platforma) buvo apie 14 ha ploto ir pietiniame kampe iškilusi 30-45 m. Išorinius kiemus supo dengta arkada, kurioje ir pats Jėzus mokė žmones, diskutavo su fariziejais, Rašto aiškintojais ir kt. Nežydai galėjo įeiti tik į pagonių kiemą. 2009 m. popiežius Benediktas XVI „Pagonių kiemo“ metaforą pavartojo, kalbėdamas apie žmones, kurie save laiko netikinčiais. Kaip anuomet buvo „žydų“ ir „pagonių“ kiemai, taip nūdien yra „tikinčiųjų kiemas“ ir „netikinčiųjų kiemas“. Paradoksalu, bet tie kiemai yra susiję, išsidėstę greta vienas kito. Šventasis Tėvas paragino šiandienos bažnyčiose atidaryti savo pagonių kiemą nepažįstantiems Dievo, bet nenorintiems likti be Jo.

Kodėl Jėzus šventykloje rado tiek daug prekeivių? Jėzus „rado šventykloje prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų“ (Jn 2, 14). Prekyba vyko šventyklos pagonių kieme. Visi šie gyvūnai buvo reikalingi aukoms, o pinigų keitėjai keitė romėnų pinigus į šventykloje galiojusius šventyklos pinigus, kuriuos valdė sadukiejai. Romėnų pinigai šventykloje negaliojo. Prekiautojai legaliai užsiėmė savo veikla: jiems tai daryti buvo leista žydų valdžios.

Kodėl Jėzus susisuko iš virvučių rimbą? Jėzus pasielgė, kaip tikras žydas. Jei Jis būtų lietęs gyvulius ranka, būtų susitepęs.

Kodėl Jėzus išvijo prekiautojus iš šventyklos? Prekiautojų išvarymas iš šventyklos nereiškė kėsinimosi į pačią šventyklą, bet buvo susijęs su piktnaudžiavimais. Jėzus savo poelgiu pasikėsino į šventyklos aristokratijos nustatytą tvarką, tačiau nepažeidė Įstatymo ir Pranašų, priešingai: iš pagrindų supuvusiai praktikai siekė grąžinti pirminę ir tikrąją Izraelio Dievo teisę (Joseph Ratzinger (Benediktas XVI). „Jėzus iš Nazareto: nuo įžengimo į Jeruzalę iki Prisikėlimo“, 19 psl.). Tik tuo galima paaiškinti, kodėl neįsikišo nei šventyklos policija, nei romėnų valdžia. Šventyklos valdžia tik pasiteiravo: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ (Jn 2, 18). Jėzaus veikla visą laiką buvo priešinga smurtui. Jo uolumas dėl Dangaus Karalystės – tai pirmiausia pranašysčių išsipildymas: pranašas Izaijas regėjo ateitį, kai visos tautos Dievo namuose garbins Viešpatį (Iz 56, 7-8). Šventyklos struktūroje buvęs milžiniškas pagonių kiemas buvo erdvė, kviečianti visą pasaulį melstis vienatiniam Dievui. „Argi tie Namai, kurie vadinasi mano vardu, nevirto jūsų akyse plėšikų lindyne“ (Jer 7, 11). Iš tiesų Jėzui svarbu ne pastatas ar jo erdvės, tačiau žmogaus santykis su Dievu.

Kaip suprasti Jėzaus posakį: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ (Jn 2, 19)? Šiais žodžiais Jėzus atsakė į žydų valdžios reikalavimą duoti ženklą, kuriuo Jis įrodytų turis teisę išvaryti prekiautojus iš šventyklos. Iš tiesų Jėzus kalbėjo apie savo kūno šventyklą ir būsimą Prisikėlimą.

3. Kokie tarpusavio ryšiai pastebimi?

Pirmasis lygis – tiesioginė teksto aplinka.

Šis Evangelijos pasakojimas – Jėzaus pareiškimas apie pagarbą Dievo namams ir nuoroda į būsimąją šventyklą – prisikėlusį Jėzų Kristų. Prieš šią Evangelijos ištrauką aprašomas I ženklas: žydų apeiginiams apsiplovimams skirto vandens pavertimas vynu Galilėjos Kanoje (Jn 2, 1-12). Po šios Evangelijos ištraukos pateikiamas Jėzaus požiūris į žmones, įtikėjusiai Jo daromais ženklais ir žodžiais, bet nepasikeitusiais savo vidumi.

Antrasis lygis – paralelinės vietos.

Sinoptinėse evangelijose yra pateikiami analogiško turinio šventyklos orumo atstatymo pasakojimai (Mt 21, 12-13; Mk 11, 15-17; Lk 19, 45-46).

Trečiasis lygis – Šventajame Rašte esantys panašūs (priešingi) tekstai.

Apaštalų laiškuose toliau plėtojama mintis, kad ne pastatai Jėzui yra svarbiausi, o žmogus – Jo kūno šventovė ( 1 Kor 3, 9-17 ir 6, 19-20).

4. Kas man patinka? Su kuo nenoriu sutikti?

Asmeninis Dievo žodžio supratimas:

• Šventoji Dvasia nori gyventi ne tabernakulyje, bet kitame žmoguje.

5. Kaip aš galiu konkrečiai atsiliepti? Kaip mes (bendruomenė) galime konkrečiai atsiliepti?

Susitikus kitą žmogų, stengtis įžvelgti jame Dievo Dvasią.

< atgal į sąrašą

Pamaldų tvarka

ŠV. MIŠIOS
Sekmadieniais- 12 val.
Šeštadieniais- 12 val.
Kitomis savaitės dienomis- sutartu laiku.

Su vaikais ir jaunimu: 
Penktadieniais- 18 val.

Atlaidų 15-ą mėn. dieną:
lapkričio–balandžio mėnesiais – 12 val.
gegužės–spalio mėnesiais – 10 ir 12 val.

ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA
I mėn. penktadienį 19–20 val.
Atlaidų 15-ą mėn. dieną 11–12 val.

IŠPAŽINČIŲ KLAUSOMA
Išpažinčių klausoma pusvalandį iki šv. Mišių.
Norintys atlikti išpažintį kitu metu ar pageidaujantys dvasinio pokalbio su kunigu, kviečiami regsitruotis parapijos raštinėje.