Evangelija pagal Joną 20, 19 – 31 (II Velykų sekmadienis)

2014-04-27 | Užrašė Svajonė Lapiniauskienė

Jn 20, 19-31

1. Kokia pagrindinė teksto mintis?

„Jau nebebūk netikintis – būk tikintis“, – prisikėlęs Jėzus, Dievo Sūnus, kreipiasi į kiekvieną iš mūsų, kad tikėdami turėtume gyvenimą per Jo vardą.

2. Ko nesuprantu?

Kada Jėzus pasirodė savo mokiniams? Pirmą kartą Jėzus pasirodė savo mokiniams tos pirmosios savaitės dienos vakare – Prisikėlimo sekmadienio vakare (Jn 20, 19; Lk 24, 36; Mk 16, 14). Evangelistas Jonas, skirtingai, nei kiti evangelistai, dar pažymėjo, kad Jėzus pasirodė, „durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms“. Tuo metu buvo susirinkę dešimt mokinių, nes Judas jau buvo nusižudęs (Mt 27, 5), o Tomo jų tarpe tą vakarą nebuvo (Jn 20, 24). Antrą kartą Jėzus pasirodė mokiniams po savaitės, taip pat sekmadienį. Mokiniai vėlgi buvo kambaryje, „durims esant užrakintoms“, bet su jais buvo ir Tomas (Jn 20, 26).

Kokiais žodžiais Jėzus pasisveikino su mokiniais? Atėjęs Jėzus tarė: „Ramybė jums!“ (Jn 20, 19; 20, 21; 20, 26). „Ramybė jums“ – įprastas hebrajiškas pasisveikinimas „Šālôm“. Po tokių skaudžių įvykių mokiniai buvo pasimetę, išsigandę, gal net norėjo keršyti savo Mokytojo skriaudikams. O atėjęs Jėzus atnešė dovaną – „savo ramybę“ (Jn 14, 27). Jis jau buvo mokiniams kalbėjęs, kad Jame jie gali atrasti ramybę (Jn 16, 33). Jono evangelijoje Jėzaus „Ramybė jums!“ aidi su džiaugsmu, nes Jis pats buvo žadėjęs: „bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims“ (Jn 16, 22). Jėzus mokė savo mokinius, kad šie visada turėtų Jo džiaugsmą, kad tam „džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11).

Ar mokiniai iškart atpažino prisikėlusį Jėzų? Mokiniai atpažino prisikėlusį Jėzų, kai Jis parodė jiems savo „rankas ir šoną“ (Jn 20, 20). Marija Magdalietė irgi iškart nepažino Jėzaus, palaikė Jį sodininku ir atpažino tik tada, kai Jis pasakė: „Marija!“ (Jn 20, 15-16). Luko evangelijoje taip pat yra aprašytos situacijos apie prisikėlusio Jėzaus pasirodymus. Du mokiniai, keliavę į Emausą, nepažino kartu su jais ėjusio Jėzaus, nes „jų akys buvo lyg migla aptrauktos“ (Lk 24, 16) ir atsivėrė tik bendros vakarienės metu, kai Jis „paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems“ (Lk 24, 30). Kitoje situacijoje mokiniai išsigando jų tarpe atsiradusio prisikėlusio Jėzaus, manė matą dvasią ir patikėjo, kad tai – Jėzus, tik tada, kai Jis parodė jiems savo rankas bei kojas ir ėmė valgyti keptą žuvį (Lk 24, 36-43). Visose šiose situacijose mokiniai, tris metus drauge keliavę su Jėzumi, Jo iškart nepažino. Egzegetai aiškina, kad mokiniai neatpažino jiems pasirodžiusio Jėzaus, nes Jis buvo kitokios išvaizdos, nei paskutiniuoju savo gyvenimo žemėje laikotarpiu: mokiniai įsiminė Jėzų iškankintą, žaizdotą, sukruvintą. Egzegetai mano, kad prisikėlusio Jėzaus kūnas buvo savo optimaliame išsivystyme. Tikėtina, kad, kai visi žmonės bus prikelti „Jėzaus pavyzdžiu“ (Apd 4, 2), jų kūnai bus ne tokie, kokie buvo jų mirties žemėje dieną, bet taip savo optimaliame išsivystyme.

Kaip suprasti: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21)? Vardas „Jėzus“ (kilęs iš graikų kalbos „Jesous“, hebrajiškai – „Jošua“) reiškia „Viešpats gelbėja“. Senajame Testamente yra aprašyta daugybė pranašysčių, kurios išsipildė Jėzuje. Pvz., pranašas Izaijas rašė: „Jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė... Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant Jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant Jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti Jo žaizdomis“ (Iz 53, 4-6). Jono evangelijoje yra pasakojama, kad Jėzus ne kartą minėjo, jog Jis veikia ne savo, bet savo Tėvo – savo Siuntėjo – valia (Jn 6, 38; 7, 16-17; 12, 44). O Siuntėjo valia reikalauja, kad pas Jėzų ateis visi, kuriuos duos Tėvas, ir nei vienas ateinantysis nebus atstumtas, ir kiekvienas Tėvo pavestasis bus prikeltas paskutiniąją dieną (Jn 6, 37-40). Dievas Tėvas, kaip ir buvo žadėjęs, atsiuntė Jėzų žmonių sutaikinimo su Dievu misijai. Savo siuntimu Jėzus įgaliojo mokinius taip pat būti „siųstaisiais“ – „apaštalais“ (graikiškai – „apostolos“) (Jn 13, 16), krikštyti visų tautų žmones „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19), eiti į visą pasaulį ir skelbti „Evangeliją visi kūrinijai“ (Mk 16, 15).

Kaip suprasti, kad Jėzus kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20, 22)? Jėzus davė savo mokiniams Šventosios Dvasios dovaną (Sutvirtinimo sakramentas). Ši Viešpaties Jėzaus prisikėlimo diena Jono evangelijoje sutampa su Sekminėmis – Bažnyčios gimtadieniu, nes Bažnyčia ir yra gyva Šventąja Dvasia. Jėzus yra Šventosios Dvasios nešėjas (Jn 1, 32-33). Šventosios Dvasios dovana leido apaštalams evangelizuoti visas tautas žemėje (Apd 1, 8).

Kaip suprasti: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 23)? Šie Jėzaus žodžiai yra Jo duotoji galia atleisti nuodėmes per Susitaikymo, arba Atgailos, sakramentą. Jėzus tai įpareigojo daryti savo apaštalus. Tačiau paprasti krikščionys taip pat gali „atleisti“ nuodėmes arba jas „sulaikyti“: kai kada žmonės negali pamiršti patirtų nuoskaudų ir atleisti savo skriaudėjams, tuo jie nevykdo šios Susitaikymo tarnystės.

Koks buvo Tomas? „Tomas“ – aramėjiškai „Dvynys“ (Jn 11, 16) – buvo entuziastingas ir jautrus, atviras ir abejojantis Jėzaus mokinys. Tai jis ragino kitus mokinius grįžti kartu su Jėzumi į Judėją ir nebijoti numirti su Juo. Tačiau po skaudžių Jėzaus kančios ir mirties įvykių jis sunkiai begalėjo patikėti tuo, ką Jėzus buvo žadėjęs išpildyti, ir atsiskyrė nuo kitų mokinių. Tačiau vėliau jis sugrįžo ir, tik pamatęs Jėzaus žaizdas, įtikėjo, kad Jis prisikėlė, apie tai paliudydamas šūksniu: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28). Pirmoji šio pasveikinimo dalis yra būdinga žydų tikėjimui, nenorint ištarti Viešpaties vardo, o antrąja sveikinimo dalimi Jėzus pripažįstamas Dievu, ką išpažino ir vėlesni krikščionys.

Kodėl Jono evangelija yra vadinama ženklų knyga? Jėzus parodė žmonėms daug ženklų, kurie kvietė juos įtikėti: pirmas ženklas – žydų apeiginiams apsiplovimams skirto vandens pavertimas vynu (Jn 2, 1-11); antras ženklas – karaliaus valdininko sūnaus išgydymas Jėzaus žodžiu (Jn 4, 46-54); trečias ženklas – trisdešimt aštuonerius metus paralyžiumi sirgusio ligonio išgydymas prie penkių stoginių maudyklės (Jn 5, 1-15); ketvirtas ženklas – duonos padauginimas (Jn 6, 1-15); penktas ženklas – Jėzaus ėjimas Galilėjos ežero paviršiumi (Jn 6, 16-21); šeštas ženklas – neregio išgydymas šabo dieną (Jn 9, 1-7); septintas ženklas – Lozoriaus prikėlimas iš numirusių (Jn 11, 1-44). Ženklais, taip pat prisikėlusio Jėzaus pasirodymais evangelistas Jonas norėjo atskleisti nuostabius Dievo darbus, kad žinodami šiuos darbus žmonės įtikėtų, „jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtų gyvenimą per Jo vardą“ (Jn 20, 31).

3. Kokie tarpusavio ryšiai pastebimi?

Pirmasis lygis – tiesioginė teksto aplinka.

Ši Evangelijos ištrauka – Viešpaties Jėzaus pasirodymo jo mokiniams istorija. Prieš šią Evangelijos ištrauką pasakojama Jėzaus pasirodymo Marijai Magdalietei situacija (Jn, 20, 11-18). Po šios Evangelijos ištraukos yra aprašomas trečiasis Jėzaus pasirodymas mokiniams prie Tiberiados ežero (Jn 21, 1-14).

Antrasis lygis – paralelinės vietos.

Kitose Evangelijose taip pat yra aprašomi Viešpaties Jėzaus pasirodymai mokiniams. Tačiau skirtingų evangelistų pasakojimai yra skirtingi. Mato evangelijoje yra pasakojama, kad Jėzus, pasirodęs visiems Vienuolikai, priekaištavo mokiniams, jog šie netikėjo tais, kurie liudijo matę prisikėlusį Jėzų, ir išsiuntė visus apaštalus skelbti Evangeliją visai kūrinijai (Mt 16, 14-18). Luko evangelijoje yra pasakojama, kad Jėzus, pasirodęs mokiniams, taip pat kreipėsi į juos žodžiais: „Ramybė jums!“. Tačiau mokiniai ne iš karto patikėjo Jėzumi: Jėzus įrodė, kad Jis nėra dvasia, valgydamas keptą žuvį, taip pat priminė mokiniams, kad Jis yra Senojo Testamento pranašysčių išsipildymas (Lk 24, 36-49).

Pasakojimai apie Viešpaties Jėzaus pasirodymus turi ir panašumų. Jėzus pasirinko labai žmogiškus būdus įrodyti Jį netikintiems, kad Jis yra ne dvasia, kad Jis yra iš kūno bei kaulų – kad Jis tikrai prisikėlė.

Trečiasis lygis – Šventajame Rašte esantys panašūs (priešingi) tekstai.

Jėzaus veiksmas kvepiant Šventąją Dvasia labai primena tą situaciją, kai VIEŠPATS Dievas įkvėpė pirmajam žmogui „į nosį gyvybės alsavimą“ (Pr 2, 7). VIEŠPATS Dievas gali įkvėpti gyvybės dovaną net mirusiems kaulams (Ez 37).

Jėzus suteikė apaštalams teisėtą galią skirti bausmę ar atleisti, uždrausti ar leisti, atskirti nuo bendruomenės narį ar vėl jį priimti: „ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 18, 18; 16, 19).

„Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 29). Marija buvo „laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45). „Jūs mylite Jį, nors ir nesate Jo matę; tikėdami Jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, nes žinotės gausią tikėjimo siekinį – sielų išganymą“ (1 Pt 1, 8).

4. Kas man patinka? Su kuo nenoriu sutikti?

Asmeninis Dievo žodžio supratimas:

• ar mes esame tiek tikintys, kad galėtume būti neužsirakinę atviromis savo širdies durimis?

• tikėjimas yra dovana ir didžiulė malonė; už jį turime dėkoti, o ne juo didžiuotis (1 Kor 4, 7);

• Jėzų galime atpažinti vargstančiuose, atstumtuose, žaizdotuose...

• mes patys taip pat esame randuoti, o kai kada ir su kraujuojančiomis sielos žaizdomis...

• Jėzus priima kiekvieną, koks jis yra, ir dėl kiekvieno sugrįžta;

• „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 29).

5. Kaip aš galiu konkrečiai atsiliepti? Kaip mes (bendruomenė) galime konkrečiai atsiliepti?

Pasitikėti Dievo gailestingumu ir su džiaugsmu priimti Jo palinkėjimą: „Ramybė jums!“

Mokytis atpažinti Jėzų kiekviename žmoguje kiekvieną dieną...

Dalintis su kitais tuo, ką esame gavę dovanai iš Jo malonės šaltinio...

Atviromis širdimis priimti kiekvieną jau esantį ar sugrįžtantį mūsų bendruomenės narį.

Jis gyvas ir aš atpirktas. Aleliuja!

< atgal į sąrašą

Pamaldų tvarka

ŠV. MIŠIOS

Vykstant bazilikos remonto darbams visos pamaldos vyksta parapijos namuose

Sekmadieniais- 12 val.
Šeštadieniais- 12 val.
Kitomis savaitės dienomis- sutartu laiku.

Atlaidų 15-ą mėn. dieną:

Šv. Mišios – 12 val.

ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA

Atlaidų 15-ą mėn. dieną 10–12 val.

IŠPAŽINČIŲ KLAUSOMA
Išpažinčių klausoma pusvalandį iki šv. Mišių.
Norintys atlikti išpažintį kitu metu ar pageidaujantys dvasinio pokalbio su kunigu, kviečiami regsitruotis parapijos raštinėje.