Evangelija pagal Joną 4, 5 – 42 (III gavėnios sekmadienis, A)

2014-03-23 | Užrašė Svajonė Lapiniauskienė

Jn 4, 5-42

1. Kokia pagrindinė teksto mintis?

„Jei tu pažintum Dievo dovaną...“ (Jn 4, 10).

Jei tikrai pažintume Dievo dovaną, viską palikę bėgtume nusiplauti savo sielos žaizdų ir numalšinti dvasinio troškulio prie gyvojo vandens šaltinio, žinodami, kad „Jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“ (Jn 4, 42).

2. Ko nesuprantu?

Kur įvyko Jėzaus ir samarietės susitikimas? Jėzus su samariete susitiko šalia Jokūbo šulinio Sichare. Jokūbas buvo Izaoko ir Rebekos sūnus, Esavo jaunesnysis brolis dvynys, iš pastarojo apgaulės būdu nusipirkęs pirmagimystės teisę už dubenėlį lęšienės (Pr 25, 19-34). Jokūbo šulinys Senajame Testamente neminimas (Pr 26, 15-25). Evangelistas apie šį šulinį tikriausiai sužinojo iš pačių samariečių pasakojimų. Sicharas yra tapatinamas su Šechemo miestu, šalia kurio Jokūbas ir nusipirko žemės sklypą už šimtą aukso gabalų (Pr 33, 18-20).

Jėzaus gyvenimo laikais Izraelyje šuliniai ir jų vanduo turėjo išskirtinę reikšmę. Todėl Izaokas bei jo tarnai ir atkasinėjo senuosius užverstus žemėmis savo tėvo Abraomo šulinius, ir nuolat kasė naujus. Prie šulinių kūrėsi gyvenvietės, jie užtikrindavo savo šeimininkų gerovę. Šuliniai tapdavo ir bendruomenės susitikimų vieta. Ypač buvo vertinami retai randami trykštančių šaltinių – gyvojo vandens – šuliniai (Jer 2, 13). Jėzus, kalbėdamasis su samariete, būtent ir paminėjo tokį šaltinį: „kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 14). Apie tai yra kalbama ir Apreiškime Jonui: „Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga. Trokštančiam aš duosiu dovanai gerti iš gyvojo vandens šaltinio“ (Apr 21, 6).

Kodėl žydai nebendravo su samariečiais? Žydai samariečius laikė „nešvariais“, „negrynais“. Samarija, įsikūrusi tarp Judėjos ir Galilėjos, nepriklausė žydų žemei, nes ją 722 – 21 m. pr. Kr. užėmė asirai. Vietiniai gyventojai buvo išvaryti į Siriją, Asiriją ir Babiloniją. Į jų vietą atsikėlė kolonistai iš įvairių Asirijos imperijos vietų. Todėl Samarijos žydai tapo „negryni“ (2 Kar 17, 24; Biblijos enciklopedija, 274 psl.).

Judėjos žydai samariečius niekino ir jų nekentė. Žydai negalėjo nei gerti, nei valgyti iš bet kurio indo, prie kurio samarietis buvo prisilietęs. Jėzus parodė, kad Jam – nesvarbūs tautiniai, kilmės ar bendruomenėje užimamos vietos kriterijai (Lk 17, 11-19). Jėzaus požiūriu, artimas yra tas, kuris parodė gailestingumą (Lk 10, 29-37). Dievo nurodyti kriterijai – kitokie: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą‘ (Jn 3, 16).

Kaip suprantamas kreipinys: „Viešpatie“? „Viešpatie“ – graikų k. „Kyrios“ – reiškia šeimininkas, ponas. Tai – pagarbi kreipimosi į žmogų ar dievybę forma. Pokalbio su Jėzumi metu samarietė šiuo žodžiu kelis kartus kreipėsi į Jėzų (Jn 4, 11, 15 ir 19).

Kaip keitėsi samarietės požiūris ir elgesys jos pokalbio su Jėzumi metu? Labai tikėtina, kad Jėzus specialiai pasirinko kelią iš Judėjos į Galilėją per Samariją (o ne, pvz., per Užjordanę), kaip per žydų atstumtųjų žmonių žemę (Jn 4, 4). Jis, pavargęs ir ištroškęs, tarsi laukė susitikimo su samariete. Moteris prie Jokūbo šulinio atėjo viena per patį kaitriausią dienos metą – vidudienį. Tikriausiai ji jautėsi atstumta kitų savo bendruomenės narių ir tokiu metu tikėjosi nieko prie šulinio nesutikti, dar labiau ji nesitikėjo rasti palei šulinį besėdintį ištroškusi pakeleivį žydą. Moteris turėjo išankstinę neigiamą nuostatą žydų, samariečių niekintojų, atžvilgiu ir net nenorėjo atsiliepti į Jėzaus prašymą paduoti Jam atsigerti (Jn 4, 9). Tačiau neįtikėtinai ramus, draugiškas, kitoks nei tikėtasi, Jėzaus kalbėjimas iš pradžių suglumino moterį ir uždavė jai daugybę klausimų, kuriais ji visą pokalbio laiką tarsi norėjo pasitikrinti aiškiai besikeičiantį jos požiūrį į Viešpatį, kaip ji pati įvardijo sutiktąjį, o vėliau sukėlė didžiulį jos troškimą gauti to gyvojo vandens (Jn 4, 15). Tačiau Jėzus, būdamas Dievas ir žinodamas visas žmogaus nuodėmes, atvėrė gilias samarietės sielos žaizdas, tuo paskatindamas moterį pripažinti Jį, esantį kažkuo kitu – galbūt pranašu (Jn 4, 19), o galiausiai – Mesiju (Jn 4, 29). Tokioje abipusėje artumoje įtikėjusi Dievo žodžiu samarietė ėmė liudyti savo tautiečiams, jai užteko drąsos susitikti su kitais bendruomenės nariais, o jos liudijimas buvo tikras, įkvepiantis ir kitus įtikėti ir eiti patiems susitikti su Jėzumi (Jn 4, 39-42).

Kokį Dievą garbino samariečiai? Samariečiai, būdami atstumti žydų, IV a. pr. Kr. norėdami nustelbti žydų šventyklą ant Siono kalno Jeruzalėje, ant Garizimo kalno pasistatė savo šventyklą, kurioje garbino Dievą. Senajame Testamente yra randama pasakojimų apie Viešpaties garbinimą ant Ebalo kalno esančioje šventykloje (Įst 27, 4-7). Tačiau samariečiai deramai nesilaikė iš Viešpaties Jokūbo palikuonims perduotų įsakų. Jie garbino ir Viešpatį, bet buvo pasidirbę ir daugybę savo dievų, kuriems taip pat tarnavo (2 Kar 17, 27-33).

Kaip suprasti: „tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa“ (Jn 4, 23)? Tik besilaikantieji Jėzaus mokslo bus Jo mokiniai ir pažins tiesą, ir toji tiesa padarys juos laisvus (Jn 8, 31-32). Tiesos Dvasia – Dievo įdiegta moralinė jėga žmoguje, priešinga blogio dvasiai (Jn 14, 17). Tik Dievo duota Dvasia leidžia deramai Jį garbinti. Tai nurodo Jėzaus žodžiai: „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – Jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26).

Samariečiai, pakrikštyti Jėzaus vardu, buvo pirmieji per apaštalų Petro ir Jono rankų uždėjimus gavę Šventąją Dvasią (Sutvirtinimo sakramentą) (Apd 8, 14- 17).

Kas yra Jėzaus maistas (Jn 7, 34)? Jėzaus maistas – Viešpaties žodis (Įst 8, 3). Jėzaus misija – vykdyti Tėvo valią ir išgelbėti kiekvieną, kurį Tėvas yra Sūnui pavedęs (Jn 6, 37-40).

3. Kokie tarpusavio ryšiai pastebimi?

Pirmasis lygis – tiesioginė teksto aplinka. Ši Evangelijos ištrauka yra Jėzaus susitikimo su samariečiais istorija. Prieš šią Evangelijos ištrauką yra aprašoma Jėzaus, Jono Krikštytojo ir jų mokinių veikla Judėjoje, krikštijant žmones (Jn 3, 22 – 4, 4). Po šios Evangelijos ištraukos yra aprašomas Jėzaus sugrįžimas į Galilėją (Jn 4, 43 -54).

Antrasis lygis – paralelinės vietos. Visiškai analogiško pasakojimo Luko ir Morkaus evangelijose nėra.

Trečiasis lygis – Šventajame Rašte esantys panašūs (priešingi) tekstai. Šioje Evangelijos ištraukoje yra minimas „gyvasis vanduo“ (Jn 4, 10). Joseph Ratzinger (Benediktas XVI) knygoje „Jėzus iš Nazareto: nuo krikšto Jordane iki atsimainymo“ pažymėjo, kad „vandens simbolika driekiasi per šią Evangeliją nuo pradžios iki pabaigos“ (211 psl.). Krikštas, per kurį įžengiame į Kristaus bendruomenę, yra aiškinamas kaip atgimimas: „kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3, 5). Su gyvuoju vandeniu susiėję ir Jėzaus padaryti stebuklai: Jėzus išgydė paralyžuotą žmogų, sirgusį trisdešimt aštuonerius metus, bet nepaliovusį tikėti gyvojo vandens šaltinio galia (Jn 5, 1-9); Jėzus išgydė neregį, pasiuntęs jį nusiplauti Jėzaus ant akių užtepto purvo, sumaišyto su Jo seilėmis, Silaomo (t. y. „Siųstojo“) tvenkinyje (Jn 9, 1-7). Didžiojo ketvirtadienio vakarą Jėzus prieš Paskutiniąją vakarienę numazgojo kojas savo mokiniams, parodydamas jiems tokio elgesio pavyzdį (Jn 13, 4-15). Mirus Jėzui ant kryžiaus, „vienas kareivis ietimi perdūrė Jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34). Kraujas ir vanduo – Eucharistijos ir Krikšto simboliai.

Šeštoji (vidudienio) valanda dar kartą yra minima, kai Pilotas teisė Jėzų (Jn 19, 14).

Pavargęs ir ištroškęs Jėzus paprašė samarietės vandens atsigerti. Prieš mirdamas ant kryžiaus Jėzus ištarė: „Trokštu!“ (Jn 19, 28).

Kaip samarietė prašė Jėzaus gyvojo vandens, taip ir Jo mokiniai prašė gyvybės duonos (Jn 6, 33-35).

Labai dažnai žmonės, kaip ir samarietė, iš pradžių Jėzų laikydavo pranašu (Mt 16, 16-14), o po to priimdavo Jį kaip Mesiją (Mt 16, 15-16).

Jėzus ištarė žodžius: „Tai aš“ (Jn 4, 26). Kitoje Jono evangelijos vietoje Jėzus prisipažino: „Aš Esu“ (Jn 6, 20). Šiais žodžiais Senajame Testamente Viešpats Dievas apreiškė savąjį vardą: „Aš Esu“, t. y. Jahvė (Iš 3, 13-14). Netikėjimas, kad Jėzus yra „Aš Esu“, veda į mirtį nuodėmėse (Jn 8, 24). Taip pat Jėzus, būdamas žmogumi, iki pat savo žemiško gyvenimo pabaigos stengėsi sąžiningai ir pilnutinai atlikti visą, ką Viešpats Dievas jam, savo Sūnui, buvo pavedęs (Jn 6, 38-40; 17, 1-2 ir 19, 28-30).

4. Kas man patinka? Su kuo nenoriu sutikti?

Asmeninis Dievo žodžio supratimas:

• ši Evangelijos ištrauka yra tikra evangelizacijos istorija, nes apima: žmogaus susitikimą su Jėzumi, įtikėjimą į Viešpaties žodį, Dievo žodžio liudijimą, kitų bendruomenės narių susitikimą su Jėzumi;

• Dievas pats ieško susitikimo su mumis;

• Dievas žino visą tiesą apie mus, net ir tai, ko Jam nepasakome;

• įkvepiantis samarietės poelgis: palikti ąsotį ir bėgti skelbti Evangeliją.

5. Kaip aš galiu konkrečiai atsiliepti? Kaip mes (bendruomenė) galime konkrečiai atsiliepti?

Gavėnios laikotarpiu nepamiršti tris svarbiausius žingsnius link Jėzaus: maldą, pasninką, išmaldą.

Susitikti su Jėzumi. Leisti Jam atverti mūsų širdies žaizdas... Atlikti tikrą nuoširdžią išpažintį.

Trokšti Jo gyvojo vandens šaltinio.

Palikti savo „ąsočius“ ir liudyti apie Jėzų bei apie savo atsivertimą kitiems bendruomenės nariams.

< atgal į sąrašą

Pamaldų tvarka

ŠV. MIŠIOS

Vykstant bazilikos remonto darbams visos pamaldos vyksta parapijos namuose

Sekmadieniais- 12 val.
Šeštadieniais- 12 val.
Kitomis savaitės dienomis- sutartu laiku.

Atlaidų 15-ą mėn. dieną:

Šv. Mišios – 12 val.

ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA

Atlaidų 15-ą mėn. dieną 10–12 val.

IŠPAŽINČIŲ KLAUSOMA
Išpažinčių klausoma pusvalandį iki šv. Mišių.
Norintys atlikti išpažintį kitu metu ar pageidaujantys dvasinio pokalbio su kunigu, kviečiami regsitruotis parapijos raštinėje.