Evangelija pagal Joną 9, 1 – 41 (IV gavėnios sekmadienis, A)

2014-03-30 | Užrašė Svajonė Lapiniauskienė

Jn 9, 1-41

1. Kokia pagrindinė teksto mintis?

„Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“ (Jn 9, 5).

Jėzus yra ta šviesa, kurioje išryškėja tikroji pasaulio dalykų vertė, kad neklaidžiotume tamsybėse klausdami: „Tai gal ir mes akli?“ (Jn 9, 40), neatpažindami Dievo ženklų savo kasdienybėje.

2. Ko nesuprantu?

Kokiomis aplinkybėmis susitiko Jėzus ir neregys? Paskutinėse Jono evangelijos aštunto skyriaus eilutėse yra parašyta, kad Jėzus pasislėpė nuo žydų, norėjusių jį užmušti, ir išėjo iš šventyklos. Kodėl žydai nusprendė taip žiauriai pasielgti? Jie taip įsitvėrę laikėsi savo susikurtų tikėjimo nuostatų, kad net negalėjo patikėti jų tarpe esančio Dievo žodžiu. Dar blogiau – jie kaltino Jėzų: „Tu – samarietis ir velnio apsėstasis“ (Jn 8, 48). Aklas ir kvailas žydų užsispyrimas bei įtikėjimas į savąją tiesą didino jų pyktį ir net galiausiai atvedė prie to, kad jie verčiau sutiko pažeisti paties Viešpaties Mozei duotą įsakymą: „Nežudyk“ (Iš 20, 13), nusprendę užmušti Jėzų, užmėtant Jį akmenimis, nei prisipažinti suklydus ir pasitikėti Dievu. Žydų bendruomenės atstumtasis Viešpats sutiko kitą visuomenės paribio žmogų – elgetaujantį neregį ir jį pastebėjo. Kokia didžiulė malonė – būti Dievo pastebėtam.

Kodėl gimsta neįgalūs vaikai? Jėzaus mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ (Jn 9, 2). Senajame Testamente galima rasti tokią mintį: „VIEŠPATS Dievas skiria bausmę už tėvų kaltę vaikams“ (Iš 20, 5). Jėzus paneigė tokią sąsają: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai“ (Jn 9, 3). Mūsų dabartinės visuomenės nuostata į kitokius, nei susikurti ir daugumai įprasti stereotipai, visuomenės narius dažnai yra ydinga, nors niekur Evangelijoje nerandamas „normalaus“ žmogaus apibūdinimas. O juk neįgalus vaikas (ar suaugęs žmogus) yra duodamas tam, kad šalia jo esantys įsivertintų savo minčių ar elgesio motyvus ir praregėtų. Nedera, teisinant save, kaltinti praeities kartas: „Tėvai valgė rūgščių vynuogių, o vaikams atšipo dantys?“ (Ez 18, 2). Jėzus tiesiogiai nesiejo nuodėmės ir kančios, kaip atpildo už nuodėmę, tačiau išgydymą dažnai pateikė kaip išvadavimą iš nuodėmių (Jn 5, 11-14; Mk 2, 5-12).

Kaip suprasti: „Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis“ (Jn 9, 4)? Jėzus veikė vykdydamas savo Tėvo valią: „Aš gi ne savo valia esu atėjęs, bet Jis yra mane siuntęs“ (Jn 8, 42). Taip pat Jėzus žinojo, kad jau yra norinčių Jį užmušti (Jn 8, 59 ir 10, 31; Lk 4, 29).

Kaip suprasti: „Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“ (Jn 9, 5)? Jau Senajame Testamente Dievas buvo suvokiamas kaip amžinoji šviesa (Išm 7, 26; Iz 60, 19), nakties metu regima VIEŠPATIES šviesa (Iš 13, 21). Šviesa yra būtina gyvybei žemėje, tam, kad negyventume šešėlių (įsivaizduojamų vertybių) karalystėje ir galėtume orientuotis aplinkoje (nustatyti tikrąją pasaulio dalykų vertę). Tačiau visada reikia pasitikrinti, ar toji mūsų regima šviesa yra Jėzaus šviesa, nes tik VIEŠPATIES šviesoje matome šviesą (Ps 36, 10); tik „Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės“ (1 Jn 1, 5). Joks žmogus neturi savyje tiek šviesos, kad be Jėzaus Kristaus pagalbos išeitų iš tamsos. Tik pradėję Juo sekti „nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12).

Kuo svarbus yra elgetaujančio neregio pagydymo stebuklas? Jėzus „spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių ir patepė juo neregio akis“ (Jn 9, 6). Anuomet buvo manoma, kad kai kurių asmenų seilės turi gydomąją galią. Tikriausiai todėl Jėzus ir pasirinko šį labiau žmonėms suprantamą pagydymo būdą, nors tai galėjo padaryti paprasčiau, tiesiog savo paliepimu, kaip, pavyzdžiui, pagydė trisdešimt aštuonerius metus sirgusį paralyžiumi: „Imk savo gultą ir eik! (Jn 5, 8). Tiesioginis Jėzaus prisilietimas yra atkartojamas šiandien Bažnyčios teikiamuose sakramentuose. Aprašydamas elgetaujančio neregio pagydymo stebuklą evangelistas Jonas panaudojo du simbolius: • aklas nuo gimimo žmogus – naktyje panirusios žmonijos, nepažinusios Jėzaus, simbolis; • Siloamo („Siųstojo“) tvenkinys – realiai esantis Jeruzalėje VII a. pr. Kr statybos tvenkinys – nuplaunančio ir apšviečiančio Krikšto simbolis. Pasiuntimas elgetaujančio neregio nusiprausti Siloamo tvenkinyje – jo tikėjimo Dievo žodžiu išbandymas.

Kaip Jėzus pažeidė žydų šabo dienos įsakymą? „Šabas – žydų savaitės septintoji diena (mūsų šeštadienis), kurią nedirbamas joks darbas“ („Naujojo Testamento sąvokų žodynas“). Jėzus pažeidė šabo dienos įsakymą du kartus. Pirmiausiai, jis gydė elgetaujantį neregį, purvu patepdamas jo akis. Gydymas šabo dieną buvo draudžiamas (Mt 12, 10), nebent tai buvo būtina mirties pavojaus atveju. Taip pat Jėzus pasiuntė elgetaujantį neregį nusiprausti Siloamo tvenkinyje. Pagal žydų papročius, buvo negalima per šabo dieną nueiti daugiau kaip 1000 m. (Apd 1, 12).

Kaip keitėsi praregėjusio neregio pasitikėjimas Dievu? Ši Evangelijos ištrauka puikiai parodo, kaip gylėjo ir stiprėjo praregėjusio neregio tikėjimas. Žmonės taip pat dažniausiai pirmiau išgirsta apie Jėzų, o tik vėliau Jį susitinka ir pažįsta. Susitikęs su Jėzumi neregys Jėzaus nematė, bet girdėjo Jo balsą. Todėl, fariziejams paklausus, kas jį išgydė, praregėjęs neregys tegalėjo pasakyti, kad tai buvo: „Žmogus, vardu Jėzus“ (Jn 9, 11). Kuo ilgiau fariziejai kamantinėjo buvusį neregį, tuo atkakliau ir drąsiau jis gynė savo pasitikėjimą Jėzumi: Jis – pranašas (Jn 9, 17), Jis – iš Dievo (Jn 9, 33). Tikrasis Jėzaus išpažinimas įvyko, praregėjusiam neregiui asmeniškai susitikus su Jėzumi: Jis – Žmogaus Sūnus – Viešpats! (Jn 9, 35-38).

Kaip suprantamas posakis: „Šlovink Dievą!“ (Jn 9, 24)? Šie žodžiai – Senajame Testamente naudotas prisaikdinimas sakyti tiesą (Joz 7, 19).

Kodėl fariziejai liko „akli“? Fariziejai buvo matantys ir viską išmanantys žmonės. Jie niekino nešvarius nusidėjėlius ir manė, kad viską žino ir apie Dievą. Todėl jie nubaudė save savo netikėjimu Dievo Sūnumi (Jn 3, 18-20). Fariziejai neatpažino Dievo ženklų savo aplinkoje, nematė to, kas buvo akivaizdu. Jėzus parodė žmonėms daug ženklų, kurie kvietė juos įtikėti: pirmas ženklas – žydų apeiginiams apsiplovimams skirto vandens pavertimas vynu (Jn 2, 1-11); antras ženklas – Jėzaus sugrįžimas į Kaną Galilėjoje (Jn 4, 43-45); trečias ženklas – ligonio berniuko išgydymas Jėzaus žodžiu (Jn 4, 47-54); ketvirtas ženklas – duonos padauginimas (Jn 6, 15); penktas ženklas – neregio išgydymas šabo dieną (Jn 9, 1-7). Tačiau šie ženklai fariziejų nepaveikė: jie liko „akli“ ir, nenorėdami nieko keisti, atsisakė tikėjimo Jėzumi. Prisikėlęs Jėzus pasakė būsimoms krikščionių kartoms: „Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jn 20, 29).

3. Kokie tarpusavio ryšiai pastebimi?

Pirmasis lygis – tiesioginė teksto aplinka. Ši Evangelijos ištrauka yra elgetaujančio neregio išgydymo istorija. Kartu tai – praregėjusio neregio augimo tikėjime Jėzumi ir aklo užsispyrusio fariziejų netikėjimo istorija. Prieš šią Evangelijos ištrauką yra aprašomas Jėzaus prisipažinimas Senojo Testamento žodžiais, kad Jis yra „Aš Esu“ (Jn 8, 58), ir žydų, nepatikėjusių Jėzumi, grasinimai Jį užmušti, užmėtant akmenimis (Jn 8, 59). Po šios Evangelijos ištraukos yra pateikiamas Jėzaus, gerojo ganytojo, pasakojimas (Jn 10, 1-21).

Antrasis lygis – paralelinės vietos. Kitose Evangelijose taip pat yra aprašomos neregių išgydymo istorijos (Mt 20, 29-34; Mk 10, 46-52; Lk 18, 35-43). Tačiau pastarosios istorijos yra trumpesnės ir ne tokios detalios, kaip pateiktoji Jono evangelijoje. Be to, Jono evangelijoje Jėzus pats pastebėjo neregį, o kitose evangelijoje aprašoma, kaip neregiai šaukėsi Viešpaties Jėzaus, Dovydo sūnaus, pasigailėjimo. Pasakojimai skiriasi ir turiniu bei stiliumi: Jono evangelijos pasakojimas – ilgesnis, jame pateikiami ilgesni Jėzaus pamokymai.

Trečiasis lygis – Šventajame Rašte esantys panašūs (priešingi) tekstai. Praregėjęs neregys, panašiai kaip samarietė ar kiti žmonės, iš pradžių Jėzų laikė pranašu (Jn 4, 19; Mt 16, 13-14), o tik po to pripažino Jį Viešpačiu ar Mesiju (Jn 4, 29; Mt 16, 15-16). Šis panašumas parodo, kad tikėjimas yra procesas.

Apie tai, kad įtikėjusiems į Jėzų gresia pašalinimas iš sinagogos rašoma ir kitose Jono evangelijos vietose (Jn 12, 42 ir 16, 2).

Senajame Testamente nėra pasakojimo apie tai, kad būtų buvęs išgydytas gimęs aklas. Tačiau yra aprašoma Tobito – vienintelio neregio išgydymo – istorija. Jis buvo netekęs regėjimo (Tob 7, 7), bet išgijo (Tob 11, 1-14).

Jėzus vadina save „Žmogaus Sūnumi“ ne tik šioje Jono evangelijos ištraukoje, bet ir kitose Evangelijų vietose (Mt 8, 20; 11,19; 16, 13; 17, 22; 26, 45; Mk 9, 31; 13, 26; 14, 41; Lk 7, 34; 9, 26; 9, 44; 12, 8; 22, 48).

4. Kas man patinka? Su kuo nenoriu sutikti?

Asmeninis Dievo žodžio supratimas:

• ką daryti, jei nežinome, kad esame akli?

• jei esame akli, reikia ieškoti Jėzaus šviesos;

• Krikštu nusiplovę Siloamo tvenkinyje, jau girdėjome Jėzaus balsą ir nebesame visiškai akli;

• įkvepia praregėjusio neregio augimas tikėjime Dievu ir drąsa, ginant savo tikėjimą;

• erzina aklas fariziejų netikėjimas akivaizdžiais dalykais ir jų visažiniškumas;

• atsiminti, kad tikėti – tai praregėti.

5. Kaip aš galiu konkrečiai atsiliepti? Kaip mes (bendruomenė) galime konkrečiai atsiliepti?

Gavėnios laikotarpiu pasistengti išsilaisvinti iš asmeninių praeities žaizdų – leisti Jėzui prie jų prisiliesti.

Teisingai pasirinkti ir apsispręsti: visas savo veiklas, viltis ir svajones išnešti į Evangelijos šviesą.

Pastebėti Dievo ženklus savo kasdienybėje.

Regėti Jo žvilgsniu.

Nebūti fariziejais savo parapijos bažnytinėje bendruomenėje.

< atgal į sąrašą

Pamaldų tvarka

ŠV. MIŠIOS

Vykstant bazilikos remonto darbams visos pamaldos vyksta parapijos namuose

Sekmadieniais- 12 val.
Šeštadieniais- 12 val.
Kitomis savaitės dienomis- sutartu laiku.

Atlaidų 15-ą mėn. dieną:

Šv. Mišios – 12 val.

ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA

Atlaidų 15-ą mėn. dieną 10–12 val.

IŠPAŽINČIŲ KLAUSOMA
Išpažinčių klausoma pusvalandį iki šv. Mišių.
Norintys atlikti išpažintį kitu metu ar pageidaujantys dvasinio pokalbio su kunigu, kviečiami regsitruotis parapijos raštinėje.