Evangelija pagal Luką 24, 13 – 35 (III Velykų sekmadienis, A)

2014-05-04 | Užrašė Svajonė Lapiniauskienė

Lk 24, 13-35

1. Kokia pagrindinė teksto mintis?

„Kokios nerangios jūsų širdys tikėti...“ (Lk 24, 25).

Prisikėlusį Jėzų sutinkame savo tikėjimo (ar tik ėjimo) kelionėje, mūsų širdys „užsidega“, kai Jis kalba mums Šventojo Rašto žodžiais, o akys „atsiveria“, kai Jėzus atpažįstamas per duonos laužymą Šventojoje Eucharistijoje.

2. Ko nesuprantu?

Kada Jėzus pasirodė mokiniams, keliaujantiems iš Jeruzalės į Emausą? Jėzus pasirodė mokiniams, keliaujantiems į Emausą, tą pačią Prisikėlimo sekmadienio dieną, galbūt tos dienos popietę.

Kur yra Emausas? „Emausas“ reiškia „būti šiltam“. Evangelistas Lukas savo pasakojime paminėjo, kad Emausas – tai kaimelis, esantis šešiasdešimties stadijų (~ 12 km) atstumu nuo Jeruzalės (1 stadija ~ 185 m). Tačiau iš tiesų geografinė Emauso vieta nėra tiksliai nustatyta, nes yra keletas taip įvardijamų vietovių: 1) Emausas – esantis Galilėjoje prie Tiberiados ežero (čia yra karštųjų versmių); 2) Emausas – esantis trisdešimties stadijų atstumu nuo Jeruzalės; 3) Emausas – esantis šimto šešiasdešimties stadijų (~ 30 km) atstumu nuo Jeruzalės į šiaurės rytus (čia taip pat yra karštųjų versmių) – labiausiai tikėtinas variantas. Vis tik geografinė Emauso vieta nėra labai svarbi, nes kelionė į Emausą – tai kiekvieno krikščionio tikėjimo kelionė, kurioje įvyksta daug nuostabių ir neplanuotų susitikimų.

Kodėl du mokiniai keliavo į Emausą? Mokiniai buvo išsigandę ir pasimetę po visų tų Jėzaus, kurį manė esant savo Viešpačiu, teismo, kančios ir mirties, taip pat tuščio kapo įvykių. Juos neramino tai, kas laukė jų pačių po įvykusios tragedijos. Mokiniai bėgo iš Jeruzalės, gal norėdami būti kuo toliau nuo Golgotos vietos, gal bijodami tokio paties kaip jų Mokytojo likimo, gal norėdami atgauti savo fizines ir dvasines jėgas.

Kodėl mokiniai nepažino prie jų kelyje prisiartinusio Jėzaus? Kai kurie egzegetai aiškina, kad mokiniai neatpažino jiems įvairiose situacijose pasirodžiusio Jėzaus, nes Jis buvo kitokios išvaizdos (tikėtina – optimalaus išsivystymo) nei paskutiniuoju savo gyvenimo žemėje laikotarpiu, o mokiniai įsiminė Jėzų iškankintą, žaizdotą, sukruvintą. Mokiniai galėjo nepažinti Jėzaus dar ir dėl to, kad buvo labai išsigandę, nuliūdę, per daug įsigilinę į savo išgyvenimus, nes baimė dažnai aptraukia mūsų akis „lyg migla“, o liūdesys dėl prarasto artimo verčia gailėtis savęs ir nepastebėti to, kas vyksta šalia.

Kas buvo tie du mokiniai? Tie du mokiniai nebuvo iš pačių artimiausių Jėzaus mokinių tarpo. Vienas iš jų buvo Kleopas – Marijos Kleopienės, išlikusios šalia Jėzaus Jo mirties ant kryžiaus valandą, vyras (Jn 19, 25). Manoma, kad kitas mokinys buvo Simonas – Kleopo sūnus, Jėzaus pusbrolis (Mt 6, 3), vėliau tapęs antruoju Jeruzalės vyskupu. Apibendrinant, abu mokiniai buvo Jėzaus giminaičiai ir gal dėl tos priežasties ar baimės dėl savo likimo bėgo iš Jeruzalės. O Jėzus, žinodamas savo artimųjų baimes bei nerimus, prisiartino prie jų, norėdamas savo pasirodymu suteikti išganymo viltį.

Kodėl Jėzus kalbėjo mokiniams: „O jūs neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!“ (Lk 24, 25)? Jėzus barė mokinius, kad šie, regėję tokius svarbius dalykus, kurie buvo išpranašauti ir išsipildė, net išgirdę moterų liudijimus, išliko kietomis, neprotingomis – t. y., „nerangiomis“ širdimis. Jėzus priminė mokiniams Mozės pranašystes: „VIEŠPATS, tavo Dievas, išugdys tau pranašą... Jo turėsi klausyti“ (Įst 18, 15). Pranašas Izaijas taip pat skelbė apie Joną Krikštytoją ir po jo ateisiantį Viešpatį Jėzų – visos žmonijos kalčių atpirkėją (Iz 40, 1-11; Jn 1, 21-23). Mokinių širdys atsivėrė ir darėsi vis „rangesnės“, besiklausant Jėzaus, kuris aiškino Šventuosius Raštus: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Lk 24, 32). Bet tai dar nebuvo tikrasis atsivėrimas, labiau pasirengimas tikrajam Jėzaus atpažinimui.

Kaip elgėsi Jėzus ir mokiniai, prisiartinę prie Emauso? Kai „jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, Jėzus dėjosi einąs toliau“ (Lk 24, 28). Jėzus taip elgėsi, nes pagal to meto papročius svečias turėjo atsisakyti kvietimo užeiti ar pasilikti, kol būtų pakviestas dar kartą (Pr 19, 2-3). Šioje situacijoje Jėzus parodė, kad Dievas prieina prie mūsų ir palieka laisvą valią pasirinkti. Kiekvieno žmogaus tikėjimas – jo laisvos valios atsakas į Dievo malonę.

Mokiniai, taip pat laikydamiesi to meto papročių, privalėjo parodyti svetingumą: pakviesti Pakeleivį užsukti pas juos. Mokiniai primygtinai prašė Jėzaus: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ (Lk 24, 29). Jie buvo labai išsigandę ir prislėgti tamsumos, Jėzaus mirties valandą apgaubusios visą kraštą (Lk 23, 44), o kartu ir jų širdis. Neatpažintas Pakeleivis įnešė Šviesos spindulėlį į tą tamsą ir pažadino viltį. Tikriausiai todėl mokiniai nebenorėjo pasilikti vieni ir prašė Jėzaus pasilikti su jais. Jie pasirinko.

Jėzus ir mokiniai, nusprendę pasidalinti savo maistu su Pakeleiviu, susėdo vakarienei prie vieno stalo. Ir tuo metu Jėzus iš Svečio tapo Šeimininku. Jis „paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems“ (Lk 24, 30). Jėzus pasielgė taip pat, kaip Paskutinės vakarienės metu, paimdamas duoną, ją palaimindamas, sulaužydamas ir išdalindamas apaštalams (Lk 22, 19). Mokiniams „akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų“ (Lk 24, 31). Jėzus atpažįstamas Šventojoje Eucharistijoje.

Kodėl Jėzus pranyko iš akių, kai mokiniai Jį atpažino? Jėzus buvo atpažintas ir pranyko, nes Jis pats ir yra Šventosios Eucharistijos duona, pats save atidavęs, pats save išdalinęs... Tik pranykdamas Jėzus tampa pilnai atpažįstamas. Be to, Dievo artumo išgyvenimas nėra iš anksto nuspėjamas ar pastoviai išliekantis. Tik prisiminimas apie tokio artumo akimirką išlieka, kaip labiausiai branginamas patyrimas.

Kodėl mokiniai tą patį vakarą sugrįžo į Jeruzalę? Abu mokiniai, patyrę prisikėlusio Viešpaties artumą, negalėjo pasilikti Emause ir nepasidalyti su kitais savo džiaugsmu. Todėl, nors jau buvo vėlus vakaras, jie sugrįžo į Jeruzalę papasakoti apie tai, kas jiems nutiko kelyje. Iki Jeruzalės buvo apie 12 kilometrų kelio. Tačiau mokiniai nebebijojo tamsumos ir nebesijautė vieniši, nes Viešpaties Šviesa buvo su jais. Be to, pati Evangelija įpareigoja Jėzaus mokinius dalytis Gerąja Naujiena su kitais ir tapti Jėzaus liudytojais „visai kūrinijai“ (Mt 16, 15) „lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).

3. Kokie tarpusavio ryšiai pastebimi?

Pirmasis lygis – tiesioginė teksto aplinka.

Ši Evangelijos ištrauka – pasakojimas apie Viešpaties Jėzaus ir mokinių susitikimą kelyje į Emausą. Prieš šią Evangelijos ištrauką yra pasakojama apie tuščią Viešpaties Jėzaus kapą (Lk 24, 1-12). Po šios Evangelijos ištraukos yra aprašomas Jėzaus pasirodymas Jo apaštalams (Lk 24, 36 – 43).

Antrasis lygis – paralelinės vietos.

Visose Evangelijose taip pat yra aprašomi prisikėlusio Viešpaties Jėzaus pasirodymai mokiniams. Visiškai analogiško pasakojimo apie Jo pasirodymą mokiniams, keliaujantiems į Emausą, nėra. Tik Morkaus Evangelijoje yra minima, kad Jėzus „pasirodė dviem iš jų kelyje į kaimą, tačiau kitokiu pavidalu“ (Mk 16, 12-13).

Trečiasis lygis – Šventajame Rašte esantys panašūs (priešingi) tekstai.

Visas Evangelijos pasakojimo veiksmas vyko kelyje. Šventajame Rašte yra aprašyta daugybė dalykų, kurie taip pat buvo susieję su kelionėmis. Abraomas paliko savo gimtąjį kraštą ir tėvo namus, „kaip VIEŠPATS jam buvo paliepęs“, ir iškeliavo į Kanaano kraštą (Pr 12, 1-4). Mozė, VIEŠPATIES paliepimu, išvedė izraelitų tautą iš Egipto (Iš 12, 31 – 48), perėjo su ja per Raudonąją jūrą (Iš 14, 10-31) ir keturiasdešimt metų vedžiojo išrinktąją tautą po dykumą, kol atvedė ją į Pažadėtąją žemę (Iš 16, 35).

Naujojo Testamento puslapiai taip pat byloja apie nuolatines keliones: Marija, tapusi Šventosios Dvasios veikimu nėščia, iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą aplankyti savo giminaitės Elzbietos (Lk 1, 35-41); Juozapas su besilaukiančia Marija keliavo iš Nazareto į Betliejų dalyvauti Romos imperijos piliečių surašyme ir pats Jėzus gimė šioje kelionėje (Lk 2, 1-7); Šventoji šeima, Juozapui sapne išgirdus Viešpaties angelo nurodymą, bėgo į Egiptą nuo Erodo rūstybės (Mt 2, 13-15). Jėzus savo viešojoje veikloje taip pat nuolat keliavo ir keliaudamas skelbė Gerąją Naujieną apie Dievo Karalystę. Po savo krikšto Jordane Jėzus buvo Šventosios Dvasios keturiasdešimt dienų vedžiojamas po dykumą (Lk 4, 1). Po to Jis sugrįžo į Nazaretą, bet buvo nepriimtas, ir turėjo pasišalinti į Kafarnaumą, kur mokė žmones (Lk 4, 14-32). Vėliau, atėjus metui, Jėzus iškeliavo link Jeruzalės ir tame kelyje nuolat mokė bei rengė savo mokinius liudytojų vaidmeniui, kol pasiekė Šventąjį miestą ( Lk 9, 51 – 19, 41). Galiausiai – Jo Kryžiaus kelias (Lk 23 26-33). Jėzaus mokiniai, gavę Šventąją Dvasią, taip pat iškeliavo skelbti Evangeliją „lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).

Jėzus dažnai valgė su savo mokiniais. Jis penkiais kepalėliais duonos ir dviem žuvimis pamaitino apie penkis tūstančius vyrų (Lk 9, 10-17). Jėzus drauge su savo apaštalais valgė Paskutiniąją vakarienę (Lk 22, 19-20). Prisikėlęs Jėzus, norėdamas būti atpažintas, mokinių akyse valgė keptą žuvį (Lk 24, 36-43).

4. Kas man patinka? Su kuo nenoriu sutikti?

Asmeninis Dievo žodžio supratimas:

• „Emausas“ – pasitraukimas į nuošalią vietą nuo sumaišties, triukšmo, neramybės...

• kelionė į Emausą atskleidžia, kaip vyksta mūsų asmeninis susitikimas su Jėzumi: kaip dažnai mes einame savais keliais ir neatpažįstame Jo, esančio šalia mūsų, kai mūsų akys būna „lyg migla aptrauktos“. Ir širdys kai kada „užsidega“, klausantis Šventojo Rašto žodžių... Tačiau ar visada išdrįstame atverti savo širdžių duris ir pakviesti Jėzų užeiti?

• Šventojo Rašto skaitymas atveria akis (Lk 24, 31), širdį (Lk 24, 32), protą (Lk 24, 45);

• Dievas prisiartina ir palieka žmogui laisvą valią pasirinkti;

• įkvėpti susitikimo su Jėzumi yra siunčiami eiti ir liudyti;

• „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti...“ (Lk 24, 29).

5. Kaip aš galiu konkrečiai atsiliepti? Kaip mes (bendruomenė) galime konkrečiai atsiliepti?

Nepamiršti, kad Viešpats Jėzus atpažįstamas Savo žodyje, duonos laužyme ir greta esančiame žmoguje.

Mokytis svetingumo, išdrįsti į savo pastogę pakviesti alkaną pakeleivį ir pasidalyti su juo kasdienine duona, pastebėti ir pasirūpinti stokojančiu savo artimu.

Su Meile dalytis dėmesiu, atleidimu, džiaugsmu...

Kiekvienam stengtis laimėti ne visus, bet bent vieną savo bendruomenės narį.

 Niekada nepalikti Evangelijos Gerosios Naujienos tik sau, bet pasidalyti Ja su kitais – tapti Prisikėlusiojo liudytojais...

Turėti drąsos skelbti: „Viešpats tikrai prisikėlė“ (Lk 24, 33).

< atgal į sąrašą

Pamaldų tvarka

ŠV. MIŠIOS
Sekmadieniais- 12 val.
Šeštadieniais- 12 val.
Kitomis savaitės dienomis- sutartu laiku.

Su vaikais ir jaunimu: 
Penktadieniais- 18 val.

Atlaidų 15-ą mėn. dieną:
lapkričio–balandžio mėnesiais – 12 val.
gegužės–spalio mėnesiais – 10 ir 12 val.

ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA
I mėn. penktadienį 19–20 val.
Atlaidų 15-ą mėn. dieną 11–12 val.

IŠPAŽINČIŲ KLAUSOMA
Išpažinčių klausoma pusvalandį iki šv. Mišių.
Norintys atlikti išpažintį kitu metu ar pageidaujantys dvasinio pokalbio su kunigu, kviečiami regsitruotis parapijos raštinėje.