Evangelija pagal Matą 21, 1 – 11 (Viešpaties Kančios (Verbų) sekmadienis, A)

2014-04-13 | Užrašė Svajonė Lapiniauskienė

Mt 21, 1-11

1. Kokia pagrindinė teksto mintis?

„Jam įžengus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: Kas jis toksai?“ (Mt 21, 10).

Viešpaties Jėzaus įžengimas į Jeruzalę, lyg žemės drebėjimas, sujudino Šventojo miesto pamatus: susitikimas su Juo taip pat sukrečia kiekvieno iš mūsų gyvenimo pagrindus.

2. Ko nesuprantu?

Kokia vietove atėjo Jėzus su savo sekėjais prie Jeruzalės? Jėzus atėjo į Jeruzalę pro Betfagę nuo Alyvų kalno (Mt 21, 1). Betfagė – nenunokusių figų namai – kaimas, buvęs netoli Betanijos, ant rytinio Alyvų kalno šlaito (Biblijos enciklopedija, 256 psl.). Alyvų kalnas – 830 m aukščio kalva į rytus nuo Jeruzalės, anapus Kedrono slėnio (Biblijos enciklopedija, 254 psl.). Alyvų kalnas yra minimas ir Senajame Testamente. Pro Alyvų kalną iš Jeruzalės bėgo karalius Dovydas, gelbėdamasis nuo Absalomo maišto (2 Sam 15, 30). Karalius Saliamonas buvo pastatęs ant šio kalno aukurą stabams (2 Kar 23, 13). Pranašas Ezechielis matė, kaip VIEŠPATIES šlovė paliko Jeruzalę ir sustojo virš Alyvų kalno (Ez 11, 23). Pranašo Zecharijo knygoje yra pateiktas apokaliptinis VIEŠPATIES dienos aprašymas, kuriame sakoma, kad Tą dieną VIEŠPATS stovės ant Alyvų kalno, ir tas kalnas bus perskeltas į dvi dalis (Zch 14, 4-9). Akivaizdu, kad Alyvų kalnas buvo labai svarbus Dievo išrinktajai tautai. Todėl to meto žydai turėjo suprasti, kad Jėzus taip pat atėjo nuo Alyvų kalno, lydimas džiūgaujančios minios, kaip karaliaus Dovydo palikuonis, kaip Mesijas, kaip VIEŠPATS.

Kodėl Jėzus įjojo į Jeruzalę ant asilaičio? Jėzus, atkeliavęs prie Jeruzalės, pasiuntė du mokinius į greta esantį kaimą, nurodydamas jiems rasti pririštą asilaitį, kurį jie turi atrišti ir atvesti, o galimiems asilaičio savininkams paaiškinti, kad šio asilaičio reikia Viešpačiui (Mt 21, 2-3). Jėzus pasinaudojo jau nuo Antikos laikų žinota karalių teise rekvizuoti turtą, kurio jie nori. Karališką teisę taip pat nurodė ir tai, kad tuo asilaičiu dar niekas nebuvo jojęs (Mk 11, 2). Kai ano meto piligrimai prijodavo prie Jeruzalės, jie nusėsdavo nuo savo gyvulių ir į Šventąjį miestą įeidavo pėsti. O Jėzus įžengė į Jeruzalę ne kaip paprastas piligrimas, bet kaip karalius, jodamas ant asilaičio. Jokūbas, palikdamas testamentą savo sūnums, pranašavo, kad skeptras bei valdovo lazda ir prie rinktinio vynmedžio pririštas asilaitis ateityje priklausys tam, kuriam „turės paklusti visos tautos“ (Pr 49, 10-11). Žinoma, Jėzus galėjo pasirinkti ir prabangesnį gyvulį (mulą ar net žirgą) įjoti į Jeruzalę, tačiau Jis, kaip nuolankus savo Tėvo valios vykdytojas ir Senojo Testamento Įstatymo bei Pranašų išpildytojas, pasirinko asilaitį: „Štai tavo karalius pas tave ateina, – jis išaukštintas ir pergalingas, nuolankus ir joja ant asilo – asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch 9, 9; Mt 21, 5; Jn 12, 15).

Kas yra „Siono dukra“ (Mt 21, 5)? „Siono dukra“ – tai Jeruzalė (Zch 9, 9).

Kodėl mokiniai apdengė asilaitį, ant kurio užsėdo Jėzus, savo apsiaustais, o minia tiesė drabužius ir medžių šakas Jam ant kelio (Mt 21, 7-8)? Apsiaustų ar kitų drabužių klojimas po kojomis – Izraelio karalystės tradicija, pripažinimas asmens, kuriam klojami drabužiai, karaliumi (2 Kar 9, 13). Užsodinimas ant kokio nors gyvulio viršaus asocijuojasi su pasodinimu į karaliaus sostą (1 Kar , 33-34). Po Jėzaus kojomis buvo klojamos medžių, tikėtina – palmių, šakos (Jn 12, 13). Tradicija švęsti pergalę su palmių šakomis rankose taip pat atėjo iš Senojo Testamento laikų ( 1 Mak 13, 51; 2 Mak 10, 7). Palmė yra Izraelio tautinis simbolis, reiškiantis ateinančio Dievo pergalę, gyvybę, oazę dykumoje.

Ką reiškia šūksnis „Osana!“? „Osana“ – hebrajiškai „hoši‘ja na!“ (tariama – hosana!) – reiškia „Viešpatie, prašome, gelbėk!“ (Ps 118, 25). Joseph Ratzinger (Benediktas XVI) knygoje „Jėzus iš Nazareto: nuo įžengimo į Jeruzalę iki prisikėlimo“ (15 psl.) paaiškino, kad iš pradžių šis žodis reiškė primygtinį prašymą, kuriuo Septintąją Palapinių šventės dieną kunigai, septynis kartus sukdami aplink deginamosios aukos altorių, maldaudavo lietaus. Vėliau šis šūksnis vis labiau darėsi džiaugsmo šūksniu. O Jėzaus laikais šis žodis buvo įgijęs ir mesijinę reikšmę. Juo su Jėzumi atkeliavę mokiniai bei piligrimai išreiškė džiugų Dievo išaukštinimą, Mesijo įžengimą į Šventąjį miestą ir Dovydo karalystės, o su ja – Dievo Karalystės, atėjimo viltį.

Kaip suprasti: „sujudo visas miestas“ (Mt 21, 10)? Evangelistas Matas pavartojo žodį „eseisthe“, kuris reiškia žemės drebėjimo sukeltą sukrėtimą, kad tiksliau apibūdintų kaip miestelėnus paveikė toks karališkas Jėzaus įžengimas į Jeruzalę. 

Kodėl „minios kalbėjo: Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto“ (Mt 21, 11)? Jėzų sekę piligrimai žinojo, kad Jėzus atkeliavo iš Galilėjos. O ten visi Jį pažinojo kaip Nazareto gyventoją, ir nemanė, kad Jis gimė Betliejuje – karaliaus Dovydo mieste. Todėl dauguma žydų, nors ir matydami Senojo Testamento pranašysčių išsipildymą, nesusiejo to su į Jeruzalę įžengusiu Jėzumi ir nepripažino Jo Viešpačiu. 

3. Kokie tarpusavio ryšiai pastebimi?

Pirmasis lygis – tiesioginė teksto aplinka.

Ši Evangelijos ištrauka – pasakojimas apie Viešpaties Jėzaus, taikos ir nuolankumo Karaliaus, įžengimą į Jeruzalę. Prieš šią Evangelijos ištrauką aprašoma, kaip Jėzus, tarsi piligrimas, su savo mokiniais ir juos sekančia vis didėjančia minia, keliauja į Jeruzalę, mokydamas savo sekėjus ir darydamas stebuklus. Po šios Evangelijos ištraukos yra aprašoma prekiautojų išvaikymo iš šventyklos situacija, kai Jėzus, įvykdydamas Senojo Testamento pranašystes (Jer 7, 11-15), dar kartą pasielgė kaip Viešpats (Mt 21, 12-17).

Antrasis lygis – paralelinės vietos.

Kitose Evangelijose taip pat yra aprašomas Viešpaties Jėzaus įžengimas į Jeruzalę (Mk 11, 1-11; Lk 19, 28-38; Jn 12, 12-16).

Trečiasis lygis – Šventajame Rašte esantys panašūs (priešingi) tekstai.

Apie Betfagę – vietovę, kurioje augo vaisių nevedantys figmedžiai, yra rašoma ir kitoje Mato evangelijos vietoje, kai Jėzus prakeikė figmedį, neduodantį vaisių (Mt 21, 19). Tuo Jėzus tarsi norėjo parodyti, kad tikram tikėjimui yra būtini gerų darbų vaisiai, tikėjimas be gerų darbų gali būti pasmerktas.

Jėzus atjojo į Jeruzalę nuo Alyvų kalno (Mt 21, 1). Ant to paties kalno Jėzus verkė žinodamas apie būsimą Jeruzalės žūtį (Lk 19, 41-44). Alyvų kalne Jis meldėsi savo suėmimo naktį (Lk 22, 39-46). Nuo Alyvų kalno Jis įžengė į dangų (Apd 1, 6-12).

Jėzus aiškino savo mokiniams, kad Jis turi eiti į Jeruzalę, daug iškentėti, „būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“ (Mt 16, 21; Mk 8, 31; Lk 9, 22).

4. Kas man patinka? Su kuo nenoriu sutikti?

Asmeninis Dievo žodžio supratimas:

• „Osana Dovydo Sūnui. Kas šventas, težengia čionai; kas toks nėra, teatsiverčia. Maranata. Amen“ (Didachė 10, 6);

• ateik mūsų Viešpatie!

• Dievas dažnai pasirenka tai, kas pasauliui atrodo prasta;

• įkvepia Jėzaus sekėjų džiaugsmas, įžengiat su Juo į Jeruzalę;

• Evangelija turi mums kelti klausimus, sukrėsti mus savo nešama Žinia, prikelti iš abejingumo, perkeisti mūsų protus ir širdis.

5. Kaip aš galiu konkrečiai atsiliepti? Kaip mes (bendruomenė) galime konkrečiai atsiliepti?

Pamąstyti, kokia širdimi – mylinčia, atvira ir pasitikinčia ar sugrubusia ir abejinga – laukiame ateinančio Viešpaties Jėzaus.

Apsispręsti, kas mums asmeniškai yra Jėzus?

Pasirinkti kurioje minios vietoje esame mes patys: stebimės ir neatpažįstame – „Kas Jis toksai?“; einame priešais džiūgaudami – „Osana aukštybėse!“; sekame Jį, būdami arti.

< atgal į sąrašą

Pamaldų tvarka

ŠV. MIŠIOS
Sekmadieniais- 12 val.
Šeštadieniais- 12 val.
Kitomis savaitės dienomis- sutartu laiku.

Su vaikais ir jaunimu: 
Penktadieniais- 18 val.

Atlaidų 15-ą mėn. dieną:
lapkričio–balandžio mėnesiais – 12 val.
gegužės–spalio mėnesiais – 10 ir 12 val.

ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA
I mėn. penktadienį 19–20 val.
Atlaidų 15-ą mėn. dieną 11–12 val.

IŠPAŽINČIŲ KLAUSOMA
Išpažinčių klausoma pusvalandį iki šv. Mišių.
Norintys atlikti išpažintį kitu metu ar pageidaujantys dvasinio pokalbio su kunigu, kviečiami regsitruotis parapijos raštinėje.