Evangelija pagal Matą 22, 15–21 (XXIX eilinis sekmadienis, A)

2014-10-19 | Užrašė Svajonė Lapiniauskienė

Mt 22, 15-21

1. Kokia pagrindinė teksto mintis?

„Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21).

2. Ko nesuprantu?

Kur ir kam kalbėjo Jėzus? Prisimenant kelių praėjusių sekmadienių Evangelijos ištraukas, tikėtina, kad Jėzus dar buvo Jeruzalės šventyklos šventoriuje. Pas Jį atėjo fariziejai ir Erodo šalininkai.

Kas buvo „fariziejai“? Fariziejai (graikiškai „pharisaios“, hebrajiškai „perūšim“ — atsiskyrusieji) buvo Kristaus laikų religinė partija, kurios nariai smulkmeniškai laikėsi Mozės Įstatymo ir žydų susikurtų tradicijų (Mk 7, 1-23). Fariziejų sektą, tikriausiai susikūrusią II amžiuje prieš Kristų, dažniausiai sudarė ne kunigai, bet paprasti žydai („Biblijos enciklopedija“, 133 psl.). Jėzaus laikais fariziejai buvo didžiausia žydų sekta (apie 6000 narių). Jų tarpe buvo daug Rašto aiškintojų ir Įstatymo mokytojų. Netgi apaštalas Paulius prieš atsivertimą buvo uolus fariziejus (Apd 23, 6 ir 26, 4-5). Fariziejai tikėjo mirusiųjų prisikėlimu, priešingai, nei sadukiejai. Paprasti žydai gerbė fariziejus. Bet fariziejai neretai niekindavo tuos, kurie nesugebėdavo laikytis jų sudėtingų įstatymų. Jėzus smerkė fariziejus už jų pasipūtimą bei formalizmą, taip pat užjautė žmones, kuriuos fariziejai, kaip religiniai vadovai, buvo atstūmę. Galima būtų išskirti septynias fariziejų kategorijas: 1) trokštantieji garbės; 2) klupčiojantys už visokių kliūčių; 3) drovieji, vaikščiojantys užsimerkę; 4) melagingai nusižeminę; 5) fariziejai iš išskaičiavimo; 6) fariziejai iš baimės; 7) pareigingieji fariziejai (gerieji fariziejai). Fariziejai siekė supriešinti Jėzų su dauguma žmonių, kurie Juo sekė.

Kas buvo „Erodo šalininkai“ ir kokiu istoriniu laikotarpiu jie veikė? Erodas Didysis valdė Judėją 37 – 4 metais prieš Kristų. Romėnai Erodui Didžiajam, savo kilme – ne žydui, suteikė žydų karaliaus titulą. Todėl jis, būdamas romėnų vasalu, žydų buvo smerkiamas ir valdžioje laikėsi tik Romos remiamas. Už tai jis atsidėkodavo Romai dovanomis ir didžiuliais mokesčiais, kuriuos rinko iš vietinių gyventojų ir iš atvykusių maldininkų ar keleivių. Pagal vieną vertinimą, Erodo metinės įplaukos buvo ne mažiau kaip 13 mln. denarų – t. y., daugiau, nei 1,6 mln. dolerių (romėnų kareivio metinis uždarbis siekė 50 denarų) („Gyvenimas Jėzaus laikais“, 9 ir 99 psl.). Po Erodo mirties imperatorius Augustas padalijo karalystę trims jo sūnums: Judėją – Archelajui (Mt 2, 22), Galilėją bei Perėją – Erodui Antipui (Mt 14, 1-11), įsakiusiam nukirsdinti Joną Krikštytoją, ir Užjordanę – Pilypui (Mt 16, 13). 6 metais po Kristaus Judas Galilėjietis suorganizavo sukilimą, kurį numalšinę romėnai Judėjoje įvedė tiesioginį Romos valdymą, paskirdami administratoriumi Kviriną. Tuo pačiu laikotarpiu vyko visų Romos imperijos valdytų teritorijų gyventojų surašymas, galėjęs tęstis kelerius metus. Manoma, kad Jėzus gimė 6 metais po Kristaus, kai minėto gyventojų surašymo metu Juozapas iš Dovydo namų Betliejuje turėjo prisistatyti užsiregistruoti ten, kur turėjo nekilnojamo turto. Mūsų laiko skaičiavimui nuo Kristaus gimimo pradžią davęs vienuolis Dionyzas Mažasis, gyvenęs VI amžiuje po Kristaus, keleriais metais apsiskaičiavo (Joseph Ratzinger (Benediktas XVI). „Jėzus iš Nazareto: Prologas. Pasakojimai apie vaikystę“ , 48-49 psl.). Erodo šalininkai, arba erodijiečiai, rėmė romėnų valdžią.

Ką reiškia „sugauti kalboje“ (Mt 22, 15)? Šis apklausos metodas kai kada yra naudojamas teisinėje sistemoje, apklausiant kaltinamąjį kryžminėje apklausoje. Evangelijoje aprašomoje situacijoje fariziejai ir Erodo šalininkai susivienijo, siekdami įtraukti Jėzų į dviprasmišką situaciją: jeigu Jėzus būtų atsakęs, kad reikia mokėti ciesoriui mokesčius, Jo atsakymas būtų sukėlęs paprastų žydų pasipiktinimą; o jeigu Jėzus būtų atsakęs, kad nereikia mokėti ciesoriui mokesčių, romėnų valdžia būtų galėjusį Jį nubausti už raginimą nemokėti jiems mokesčių. Tai suprasdamas Jėzus ir pavadino fariziejus bei Erodo šalininkus veidmainiais.

Kaip fariziejai ir Erodo šalininkai kreipėsi į Jėzų? Fariziejai ir Erodo šalininkai kreipėsi į Jėzų, pasakydami komplimentą ir apsimestinai Jam pataikaudami, tačiau tuo pačiu įvardindami tikruosius Jėzaus bruožus: „Mokytojau... Tiesakalbi... Mokantis tikro Dievo kelio... Nežiūrintis žmonių paukščių...“ (Mt 22, 16).

Ką reiškia „nežiūri žmonių paukščių“ (Mt 22, 16)? Jėzus kreipia dėmesį ne į žmogaus išorę ar jo užimamą padėtį visuomenėje bet į jo vidinį apsisprendimą turėti teisumą, pagristą tikėjimu Kristumi (Fil 3, 1-16; Gal 3, 27; Kol 3, 12-15).

Kas tai buvo „mokesčių pinigas“ (Mt 22, 19)? Jėzus paprašė parodyti mokesčių pinigą – sidabrinį denarą, ant kurio buvo įspaustas imperatoriaus Tiberijaus atvaizdas ir įrašas „Tiberius Caesar Divi Augusti Filius Augustus Pontifex Maximus“ (lietuviškai „Ciesorius Tiberijus Augustas, sūnus dieviškojo Augusto, didysis kunigas“). Tuo Jėzus leido savo klausytojams suprasti, jog šis pinigas priklauso ciesoriui. Taip pat Jėzus norėjo parodyti, kad veidmainiai fariziejai, išoriškai nors ir nepritardami romėnų vykdomai politikai, savo kišenėse nešiojosi denarus – okupantų pinigus (Jeruzalės šventykloje galiojo tik sadukiejų išleisti specialūs šventyklos pinigai, kuriuos ir galima buvo aukoti).

Kaip suprasti: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21)? Ciesorius – monarchas, imperatorius, valdovas. Šiuo pasakymu Jėzus tarsi pripažino Romos imperatoriaus teisėtumą rinkti mokesčius. Tačiau, prieš paklūstant valstybei, pirmiau reikia paklusti Dievui, nes mes visi esame sukurti pagal Dievo paveikslą: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį” (Pr 1, 27). Žodis „paveikslas“ (graikiškai „eikộn“) asocijuojasi su žodžiu „ikona“. Vadinasi, kiekvienas žmogus priklauso Dievui, nes kiekvienas yra Jo „ikona“. Denaras gal ir priklauso ciesoriui, tačiau pats ciesorius taip pat priklauso savo Kūrėjui.

Ar Jėzus atsakė į fariziejų ir Erodo šalininkų klausimą? Jėzus tiesiogiai neatsakė į fariziejų ir Erodo šalininkų užduotą klausimą: Jis ginčą perkėlė į naują plotmę, pats iškeldamas kitą klausimą: kas yra Dievo ir ką mes turime atiduoti Dievui? Visų pirma, Dievui turėtume atsidėkoti gerais darbais: „Dievo Karalystė bus... atiduota tautai, kuri duos vaisių“ (Mt 21, 43).

Ar krikščionims privalu mokėti mokesčius valstybei? Katalikų Bažnyčios katekizme primenama, jog privalu mokėti mokesčius, o vengimas mokėti mokesčius yra nuodėmė, tolygi bet kuriai kitai vagystei (KBK, 2240 ir 2409). Be to, sąžiningas mokesčių mokėjimas leidžia kurti bendrąją visuomenės gerovę. Apie tai savo laiškuose rašė ir apaštalai Paulius (Rom 13, 1-7) ir Petras (1 Pt 2, 13-17).

3. Kokie tarpusavio ryšiai pastebimi?

Pirmasis lygis – tiesioginė teksto aplinka.

Ši Evangelijos ištrauka – Jėzaus ginčo su fariziejais, Rašto aiškintojais ir aukštaisiais kunigais Jeruzalės šventyklos šventoriuje tęsinys. Prieš šią Evangelijos ištrauką yra aprašomas Jėzaus palyginimas apie karaičio vestuves (Mt 22, 1-14). Po šios Evangelijos ištraukos yra pateikiamas Jėzaus atsakymas sadukiejams mirusiųjų prisikėlimo klausimu (Mt 22, 23-33).

Antrasis lygis – paralelinės vietos.

Morkaus ir Luko evangelijose taip pat yra pateikiamas panašaus turinio Jėzaus atsakymas mokesčių mokėjimo klausimu (Mk 12, 13-17; Lk 20, 20-26).

Trečiasis lygis – Šventajame Rašte esantys panašūs (priešingi) tekstai.

Ši Evangelijos ištrauka turi nemažai sąsajų su kitomis Šventojo Rašto vietomis. Skaitome Dovydo maldoje: „Teisus ir geras yra VIEŠPATS, todėl Jis moko klystančius kelio. Jis veda kukliuosius teisingu taku ir moko juos savo kelio“ (Ps 25, 8-9).

4. Kas man patinka? Su kuo nenoriu sutikti?

Asmeninis Dievo žodžio supratimas:

• erzina fariziejų ir Erodo šalininkų klasta ir jų noras „sugauti Jėzų kalboje“;

• nesąžiningas mokesčių mokėjimas yra tokia pat nuodėmė, kaip kitos vagystės;

• džiugu, kad mes visi esame sukurti pagal Dievo paveikslą.

5. Kaip aš galiu konkrečiai atsiliepti? Kaip mes (bendruomenė) galime konkrečiai atsiliepti?

Atiduoti kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.

Atskirti: kas yra Dievo ir kas yra ciesoriaus – mums gali padėti Didysis Meilės Įstatymas.

< atgal į sąrašą

Pamaldų tvarka

ŠV. MIŠIOS
Sekmadieniais- 12 val.
Šeštadieniais- 12 val.
Kitomis savaitės dienomis- sutartu laiku.

Su vaikais ir jaunimu: 
Penktadieniais- 18 val.

Atlaidų 15-ą mėn. dieną:
lapkričio–balandžio mėnesiais – 12 val.
gegužės–spalio mėnesiais – 10 ir 12 val.

ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA
I mėn. penktadienį 19–20 val.
Atlaidų 15-ą mėn. dieną 11–12 val.

IŠPAŽINČIŲ KLAUSOMA
Išpažinčių klausoma pusvalandį iki šv. Mišių.
Norintys atlikti išpažintį kitu metu ar pageidaujantys dvasinio pokalbio su kunigu, kviečiami regsitruotis parapijos raštinėje.