Evangelija pagal Matą 22, 34–40 (XXX eilinis sekmadienis, A)

2014-10-26 | Užrašė Svajonė Lapiniauskienė

Mt 22, 34-40

1. Kokia pagrindinė teksto mintis?

„... koks įsakymas yra didžiausias?“ (Mt 22, 36).

2. Ko nesuprantu?

Kodėl fariziejai kreipėsi į Jėzų? Fariziejai ką tik buvo liudininkai to fakto, kad Jėzaus atsakymas į jų nemėgiamųjų sadukiejų klausimą apie mirusiųjų prisikėlimą privertė juos nutilti. Todėl bent šiuo požiūriu Jėzus fariziejams atrodė „savas“. Gal būt fariziejai tikėjosi įrodyti, kad juos atstovaujantis Įstatymo mokytojas yra kompetentingesnis Švento Rašto žinovas, nei Jėzus. O gal būt fariziejai iš tiesų norėjo išsiaiškinti, kuris gi įsakymas yra pats svarbiausias tarp jų turimų 613 įsakymų, iš kurių 248 įsakymai skelbė, ką tikri dori žydai turėtų daryti, ir 365 nurodė, ko jie neturėtų daryti. Kai kurie iš šių įsakymų buvo net gi labai smulkmeniški: pvz., paukščio lizdo įsakymas (Įst 22,6-7).

Kam reikalingi įstatymai? Įstatymai nurodo tam tikras žmonių elgsenos taisykles. Senojo Testamento Įstatymas turėjo tapti gerų išrinktosios tautos santykių su Dievu ir kitais žmonėmis vadovu. Jame Dievas savo sukurtai ir išgelbėtai tautai aiškina, kaip ji turėtų gyventi savo pačios labui ir gerovei.

Kas buvo „sadukiejai“? Sadukiejai – įtakinga religinė partija, kuriai priklausė daug aukštųjų dvasininkų. Jie nepripažino angelų buvimo, mirusiųjų prisikėlimo (Mt 22, 23), jie netikėjo amžinuoju gyvenimu, nes, būdami vieni turtingiausių žydų bendruomenės narių, buvo pakankamai patenkinti savo gyvenimu žemėje. Sadukiejai ieškojo galimybių susitaikyti su okupantų romėnų valdžia, taip pat buvo priešiški Jėzui, nes pavydėjo Jam Jo įtakos žmonėms (Naujojo Testamento sąvokų žodynas).

Kas buvo „Įstatymo mokytojas“? Įstatymo mokytojas – tai Rašto aiškintojas – Senojo Testamento tyrinėtojas. Daug Rašto aiškintojų priklausė fariziejams. Buvo Rašto aiškintojų ir sinedrione – aukščiausioje žydų tautos taryboje ir religinių bylų teisme (Naujojo Testamento sąvokų žodynas).

Kodėl fariziejai kreipėsi į Jėzų, pavadindami Jį: „Mokytojau...“ (Mt 22, 26)? Šiuo kreipiniu fariziejai parodė, kad Jėzaus jie nepripažino, kaip Dievo, savo Viešpaties, bet prilygino Jį kitiems Įstatymo mokytojams.

Ar žinomas buvo žydams Jėzaus skelbiamas didžiausias įsakymas? Šis įsakymas jau buvo įrašytas Senajame Testamente: „Klausykis, Izraeli!.. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis...“ (Įst 6, 4-9). Žydai tiesiogiai paraidžiui suprato jiems Senajame Testamente Dievo duotus nurodymus: „Paimk į širdį šiuos žodžius... Prisirišk juos kaip ženklą ant rankos... Tebūna jie kaip žymė tau ant kaktos...“ Todėl melsdamiesi žydai ant kaktos ir kairiosios rankos žasto užsideda dvi dėžutes (tefilinn), pririštas prie odinių juostų, su pergamento ritinėliais, kuriuose surašytos citatos iš Penkiaknygės. Tai – vadinamasis „filakterijus“ (lotyniškai „phylacterium“, graikiškai „phylaktērion“ — amuletas, apsauga). Šios dėžutės simbolizuoja besimeldžiančio žydo proto ir širdies ištikimybę Dievo įstatymams. Todėl, norint užsidėti tefilinn, reikalingas ypatingas dėmesys, nes blogas tefilinn užsidėjimas laikomas nekošeriniu – t. y., netinkamu. Be to, panaši dėžutė (mezuza) su panašaus turinio tekstais prikalama prie durų, kaip Izraelio durų sargas. Tefilinn ir mezuzos dėžutėse įdėtuose pergamento ritinėliuose užrašomos „Šma, Israel“ maldos pagal Toros ištraukas (Įst 6, 4-9 ir 11, 13-21; Sk 15, 37-41).

Kaip reiktų mylėti Viešpatį, savo Dievą? Tiek Senajame Testamente, tiek Naujajame Testamente yra nurodoma mylėti Viešpatį, savo Dievą, „visa širdimi, visa siela“ (Įst 6, 5; Mt 22, 37). Kadangi Viešpats yra tik vienintelis mūsų Dievas, turime Jį mylėti visa nepadalinta širdimi, be išlygų atiduodami Jam visą savo gyvenimą, bet ne jo dalelytę. Mylėti visa siela (hebrajiškai „nafšeha“) – mylėti visa savo gyvastimi. Senajame Testamente yra nurodoma mylėti Viešpatį, savo Dievą, „visomis jėgomis“, o Naujajame Testamente – „visu protu“. Egzegetai aiškina, kad jėga ir protas yra sutapatinami dalykai.

Ką reiškia „panašus“ (Mt 22, 39)? Šiame tekste „panašus“ reiškia „toks pat“.

Kas yra „artimas“ (Mt 22, 39)? Labai aiškiai į šį klausimą Jėzus atsakė gailestingojo samariečio palyginimu (Lk 10, 29-37). Žydai vadovavosi Senajame Testamente duotais nurodymais, kad „artimas“ – tai kiekvienas tautietis, net gi ateivis, atsikėlęs iš kitur į jų kaimynystę, bet visgi – žydas (Kun 19, 18 ir 34). Jie nelaikė sau artimais, pavyzdžiui, pagonis ar samariečius.

Kodėl taip svarbu mylėti savo „artimą kaip save patį“ (Mt 22, 39)? Mūsų meilė Dievui bus netikra, jei nepamilsime visos Jo kūrinijos. Sakoma, kad Dievo meilė be artimo meilės – tai tik rafinuota meilė sau. Jau Senajame Testamente pateiktame Dekaloge VIEŠPATS Dievas nurodė, koks turi būti žmogaus santykis su Juo ir su kitu žmogumi (Iš 20, 1-17). Apaštalas Jonas savo laiške paaiškino: „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20).

Kaip suprasti „remiasi“ (Mt 22, 40)? Hebrajų kalboje buvo pavartotas žodis „tala“, kas reiškia „kabo ant virvės ar ant plauko“.

3. Kokie tarpusavio ryšiai pastebimi?

Pirmasis lygis – tiesioginė teksto aplinka.

Ši Evangelijos ištrauka – dar vienas dialogas tarp Jėzaus ir fariziejų, siekiančių Jį išmėginti. Prieš šią Evangelijos ištrauką yra pateikiamas Jėzaus atsakymas sadukiejams mirusiųjų prisikėlimo klausimu (Mt 22, 23-33). Po šios Evangelijos ištraukos tęsiamame pasakojime jau pats Jėzus paklaus susirinkusių fariziejų: „Kieno sūnus yra Mesijas?“ ir vėl, remdamasis Senojo Testamento žodžiais, įrodys, koks klaidingas yra jų mąstymas (Mt 22, 41-46).

Antrasis lygis – paralelinės vietos.

Morkaus ir Luko evangelijose taip pat yra pateikiami analogiško turinio Jėzaus atsakymai į klausimą: „koks įsakymas yra didžiausias“ (Mk 12, 28-31; Lk 10, 25-28).

Trečiasis lygis – Šventajame Rašte esantys panašūs (priešingi) tekstai.

Ši Evangelijos ištrauka turi nemažai sąsajų su kitomis Naujojo Testamento vietomis, nes joje pateikiamas Didysis Meilės įsakymas. Pats Jėzus ne kartą interpretavo savo duotąjį įsakymą: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų...“ (Mt 5, 43-48; Mt 19, 19). Šį įsakymą skelbė ir apaštalai savo laiškuose: „Meilė nedaro nieko piktą artimui. Taigi meilė – Įstatymo pilnatvė“ (Rom 13, 8-10); „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Gal 5, 14). Pats būdamas kupinas neapsakomos meilės Gerasis Išganytojas Paskutinės vakarienės metu pasakė: „Kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą...“ (Jn 13, 34-35). Tikroji meilė – pasiaukojimas už kitą: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).

4. Kas man patinka? Su kuo nenoriu sutikti?

Asmeninis Dievo žodžio supratimas:

• mylint savo artimus, t. y., atliekant įvairius pagalbos, pasiaukojimo jiems darbus, galima mokytis mylėti Dievą.

5. Kaip aš galiu konkrečiai atsiliepti? Kaip mes (bendruomenė) galime konkrečiai atsiliepti?

Mylėti – pažinti tuos, su kuriais susitinkame savo gyvenimo kelionėje, stengiantis juos suprasti, paguosti, priimti, duoti, atleisti...

Neskirstyti savo bendruomenės narių į „savus“ ir „ateivius“, nes visi kažkada buvome „ateiviai“.

< atgal į sąrašą

Pamaldų tvarka

ŠV. MIŠIOS
Sekmadieniais- 12 val.
Šeštadieniais- 12 val.
Kitomis savaitės dienomis- sutartu laiku.

Su vaikais ir jaunimu: 
Penktadieniais- 18 val.

Atlaidų 15-ą mėn. dieną:
lapkričio–balandžio mėnesiais – 12 val.
gegužės–spalio mėnesiais – 10 ir 12 val.

ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA
I mėn. penktadienį 19–20 val.
Atlaidų 15-ą mėn. dieną 11–12 val.

IŠPAŽINČIŲ KLAUSOMA
Išpažinčių klausoma pusvalandį iki šv. Mišių.
Norintys atlikti išpažintį kitu metu ar pageidaujantys dvasinio pokalbio su kunigu, kviečiami regsitruotis parapijos raštinėje.