Evangelija pagal Matą 5, 38–48 (VII eilinis sekmadienis, A)

2014-02-22 | Užrašė Svajonė Lapiniauskienė

Mt 5, 38–48

1. Kokia pagrindinė teksto mintis?                

Ką reiškia būti Jėzaus mokiniu?

Mylėti visus, kuriuos sutinkame įvairiose gyvenimo situacijose, dosnia ir jokio atlygio nesiekiančia meile, viršijančia įprastas žmogiškąsias nuostatas, įmanoma tik tada, kai tokios meilės šaltinis bus nesibaigianti Jėzaus meilė ir noras būti Jo mokiniu.

2. Ko nesuprantu?

Kaip suprasti: „... Akis už akį ir dantis už dantį“ (Mt 5, 38)? Šiais žodžiais Jėzus priminė Mozės Įstatymą, kuris reguliavo smurto veiksmus izraeliečių bendruomenėje ir kurį izraeliečiams per Mozę perdavė pats Viešpats Dievas (Iš 21, 23-25; Kun 24, 19-22; Įst 19, 21). Šis Įstatymas buvo vadinamas atpildo arba atkeršijimo įstatymu. Jo tikslas buvo ne tik įgyvendinti teisingumą, bet ir nustatyti keršto ribas, apsaugoti nuo nesibaigiančios vendetos. Bausmė buvo įvykdoma tiktai po to, kai nusikaltėlis būdavo nuteistas kunigų ir teisėjų, kurie įvertindavo aplinkybes bei tai, kiek nusižengimas buvo tyčinis. Ilgainiui žydai šį įstatymą iškraipė. Kai kada būdavo atkeršijama daug skaudžiau, nei įžeidėjas to nusipelnė.

Jėzus savo sekėjus mokė atsisakyti bet kokios teisės reikalauti atpildo ar keršto. Jis uždraudė net menkiausią keršto atoveiksmį (Mt 5, 39-42) ir nurodė savo mokiniams visada vadovautis Meilės Įstatymu (Mt 5, 43-44; Gal 5, 14; Rom 13, 8-10).

Ką reiškia žodis „nesipriešinti“? Nesipriešinti – neatsakyti tuo pačiu.

Kaip suprasti: „... jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“ (Mt 5, 39)? Jau Senajame Testamente galima rasti įspėjimų nepasiduoti keršto jausmui: „Nesakyk: jam darysiu, ką jis man darė. Atmokėsiu tam žmogui už jo darbus!“ (Pat 24, 29); „Atsukau nugarą mane plakantiems, atkišau žandus raunantiems man barzdą, nuo užgauliojimų ir spjūvių neslėpiau veido“ (Iz 50, 6).

Jėzaus gyvenimo laikais išorine plaštakos dalimi duoti per dešinį skruostą reiškė pažeminti priešininką. Taip dažniausiai būdavo mušami tarnai ar vergai. Jėzus tikriausiai norėjo pasakyti, kad Jo mokiniai, jeigu juos kas užgautų per dešinį skruostą, atsigręžtų veidu į savo įžeidėją ir atsuktų jam kitą skruostą, kad priverstų skriaudiką pažvelgti savo aukai į akis ir pajusti jos žmogiškąjį orumą. Įžeistasis turi neatsilyginti „piktu už piktą“, nekeršyti ir nugalėti „pikta gerumu“ (Rom 12, 17-21).

Kokius pavyzdžius ir kodėl pateikė Jėzus, įpareigodamas savo mokinius dosnumui ir tarnystei? Evangelijoje aprašomuoju laikotarpiu drabužiai buvo labai vertingi. Neturtingieji izraeliečiai dažniausiai turėdavo tik vieną drabužį: ant apatinio sijono dėvimą vilnonę ar drobinę tuniką (Biblijos enciklopedija, 169 – 170 psl.). Tunika – tai lyg didelis maišas – ilga audeklo atraiža, sulenkta per vidurį, susiūtais kraštais, su skylėmis galvai sulenkimo linijoje ir rankoms kraštuose. Jėzaus tunika buvo vientisa, išausta be siūlių. Šaltesniu oru ar naktį ant tunikos būdavo dėvimas apsiaustas (neturtingųjų – dažniausiai vilnonis, o turtingųjų – plonos drobės, šilko ar kitos medžiagos). Neturtingam žmogui apsiaustas būdavo toks reikalingas, kad jį atidavęs kaip užstatą už skolą, pagal įstatymą turėdavo atgauti saulei leidžiantis. Jėzus nurodė savo mokiniams dosniai atsilyginti ieškovams, atiduodant jiems daugiau, nei buvo skolingi: jei nori „paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą“ (Mt 5, 40).

Jėzaus gyvenimo laikais Palestina buvo užimta romėnų. Romėnų kareiviai turėjo teisę pasinaudoti vietinių gyventojų paslaugomis, priverčiant juos panešti jų ginklus vieną mylią. O Jėzus nurodė, kad Jo mokiniai, net verčiami tarnystei, turi tą tarnystę priimti su dėkingumu, viršydami tą minimumą, kurio yra prašomi padaryti: „jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi“ (Mt 5, 41).

Kas septinti metai buvo Viešpačiui pašvęsti „šabo metai“, kai leisdavo žemei pailsėti (Biblijos enciklopedija, 122 psl.). Viską, kas tai metais užaugdavo, galėdavo veltui imti beturčiai. Tokia tvarka reiškė, kad žemė izraelitams nepriklauso, nes ji yra šventa, dovanota Dievo. Be to, kas septinti metai turėdavo būti paleisti visi vergai ir panaikintos visos skolos (Iš 21, 2-6 ir 23, 10-11; Kun 25, 1-7; Įst 15, 1-10). Jau Senajame Testamente Viešpats Dievas nurodė nebūti kietaširdžiu ar šykščiu, noriai skolinti savo beturčiui artimui viską, ko tik jis stokoja, ir tai daryti net artėjant septintiesiems skolų atleidimo metams. Jėzus taip pat įpareigojo savo mokinius būti dosniais ir pastebėti, jei kažkas yra bėdoje: „prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“ (Mt 5, 42).

Kuo Jėzaus Meilės Įstatymas skiriasi nuo Senojo Testamento artimo meilės įsakymo? Senajame Testamente nėra įsakymo, reikalaujančio nekęsti savo priešo. Tačiau meilės įsakymo „artimas“ buvo suprantamas kaip tautietis, o priešų blogieji darbai turėjo būti niekada neužmiršti (Įst 23, 4-7 ir 25, 17-19). Neapykanta nedorėliams buvo laikoma teisingu poelgiu (Ps 139, 19-22).

O Jėzus savo mokiniams įsakė mylėti ne tik savo brolius, bet ir priešus bei persekiotojus (Mt 5, 44; Rom 12, 20), net laiminti kankintojus, kaip mirdamas tai darė šv. Steponas (Apd 7, 59-60). Taip elgtis yra privalu visiems, norintiems būti vaikais dangiškojo Tėvo, leidžiančio saulei tekėti ir blogiesiems, ir geriesiems (Mt 5, 45). Gali atrodyti, kad tokia meilė yra nelogiška ir sunkiai priimtina, Tačiau pats Viešpats Jėzus mums parodė šitokios meilės pavyzdį paaukodamas save ant kryžiaus.

Kaip suprasti: „... būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48)? Būti tobulam – būti geram, atlaidžiam, gailestingam (Lk 6, 36).

3. Kokie tarpusavio ryšiai pastebimi?

Pirmasis lygis – tiesioginė teksto aplinka. Ši Evangelijos ištrauka yra Jėzaus Kalno pamokslo tęsinys. Prieš šią ištrauką yra pateikiami didesnio teisumo nei fariziejams reikalavimai Jėzaus mokiniams, aptariant pykčio bei susitaikymo, svetimavimo bei skyrybų, taip pat prisiekinėjimo klausimus (Mt 5, 20-37). Po šios Evangelijos ištraukos Jėzus įspėja vengti daryti teisumo darbus (duoti išmaldą, melstis ir pasninkauti) veidmainiškai ar būtinai viešumoje (Mt 6, 1-18).

Antrasis lygis – paralelinės vietos. Jėzaus Meilės Įstatymas yra skelbiamas ir Luko evangelijoje (Lk 6, 27-36).

Trečiasis lygis – Šventajame Rašte esantys panašūs (priešingi) tekstai. Jėzus, įsakydamas mokiniams mylėti ne tik savo brolius, bet ir priešus bei persekiotojus, įpareigojo nepaklusti blogiui: „Taigi būkite klusnūs Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų“ (Jok 4, 7).

4. Kas man patinka? Su kuo nenoriu sutikti?

Asmeninis Dievo žodžio supratimas:

> būti Jėzaus mokiniu – būti artimame santykyje su Jėzumi, būti nuolatinėje maldos būsenoje. Nuolat klausti taip, kaip mokinys klausia savo Mokytojo: „ar aš taip darau? Ar aš teisingai supratau? ...Prašau, prieikite arčiau...“ Jei Mokytojas atsakys: „taip“, aš, kaip mokinys, žinosiu ką turiu daryti;

> svarbiausia – mylėti, o mylėti – tai nuolat nepaliaujamai rūpintis tuo, ką myli;

> stengtis įtikti Dievui, ne pasauliui.

5. Kaip aš galiu konkrečiai atsiliepti? Kaip mes (bendruomenė) galime konkrečiai atsiliepti?

Paklausti savęs: ar aš esu pasiryžęs tapti Jėzaus mokiniu?

Atsiliepti į Jėzaus kvietimą mokinystei.

Nuolat būti artimam su Mokytoju: girdėti Jo balsą.

Net kritinėse gyvenimo situacijose mokytis išlikti romiam ir atlaidžiam.

Mums, kaip bendruomenės nariams, per daug nesusireikšminti, daryti ne tik tai, ko norime patys, bet stengtis įsiklausyti į Viešpaties Dievo balsą, nes Jis, būdamas mūsų Tėvu, visada geriau žino, ko mums kuriuo momentu reikia.

< atgal į sąrašą

Pamaldų tvarka

ŠV. MIŠIOS

Vykstant bazilikos remonto darbams visos pamaldos vyksta parapijos namuose

Sekmadieniais- 12 val.
Šeštadieniais- 12 val.
Kitomis savaitės dienomis- sutartu laiku.

Atlaidų 15-ą mėn. dieną:

Šv. Mišios – 12 val.

ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA

Atlaidų 15-ą mėn. dieną 10–12 val.

IŠPAŽINČIŲ KLAUSOMA
Išpažinčių klausoma pusvalandį iki šv. Mišių.
Norintys atlikti išpažintį kitu metu ar pageidaujantys dvasinio pokalbio su kunigu, kviečiami regsitruotis parapijos raštinėje.