Evangelija pagal Morkų 1, 14–20 (III eilinis sekmadienis, B)

2015-01-25 | Užrašė Svajonė Lapiniauskienė

Mk 1, 14–20

1. Kokia pagrindinė teksto mintis?

„Dievo Karalystė čia pat!“ – skelbia Jėzus (Mk 1, 15).

2. Ko nesuprantu?

Kodėl „kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Gerąją Dievo Naujieną“ (Mk 1, 14)? Šioje vietoje yra pavartotas ne visai tikslus vertinys iš graikų kalbos: „suimtas“. Tiksliau turėtų būti: „perduotas“. Tas pats žodis buvo pavartotas, kai ir Jėzus taip pat buvo suimtas ir perduotas aukštiesiems kunigams, seniūnams ir Rašto aiškintojams. Kuo Jonas Krikštytojas taip neįtiko aukštiesiems bažnyčios dvasininkams? Jis atvirai prisipažino nesąs nei Mesijas, nei Elijas, nei pranašas (Jn 1, 19-23). Tai kas gi jis? Tik „tyruose šaukiančiojo balsas“ (Mk 1, 3), skelbiantis, kad jau „ateina galingesnis už mane“ (Mk 1, 7). Jėzaus krikštas galutinai identifikavo Joną, kad ne jis yra Mesijas, o Jėzus, krikšto metu tapęs „Pateptuojumi“ – t. y., Kristumi. Po Jono „perdavimo“ Jėzus sugrįžo į Galilėją – į savo vaikystės kraštą, į kasdienybę, ir pradėjo viešąją veiklą. „Jam skirta augti, o man mažėti“ (Jn 3, 30) – pasakys Jonas savo paskutiniajame priešmirtiniame liudijime. Jėzus ėmė skelbti Gerąją Dievo Naujieną. O kokia galėjo būti Geroji Dievo Naujiena to meto žydams? „Dievo Karalystė čia pat!“ – pasakė Jėzus (Mk 1, 15). Vadinasi, prisiartino Dievo pažadų išsipildymo metas, nes VIEŠPATS, sudaręs su savąja tauta amžinąją Sandorą, niekada jos neišsižadėjo (Jer 32, 40; Sir 17, 12). Priešingai, toji tauta „nesilaikė Dievo Sandoros, atsisakė gyventi pagal Jo Mokymą“ (Ps 78, 10), o VIEŠPATS per karalių Dovydą buvo pažadėjęs: „aš pakelsiu po tavęs palikuonį, kilusį iš tavęs, ir padarysiu tvirtą jo karalystę. Jis pastatys Namus mano vardui, o aš padarysiu Jo karališką sostą amžiną. Aš būsiu jam Tėvas, o Jis bus man Sūnus“ (2 Sam 7, 12-14).

Kas yra „Dievo Karalystė“ (Mk 1, 15)? Pasakymas „Dievo Karalystė“ Naujajame Testamente yra pavartotas 122 kartus, iš jų – 99 kartus sinoptinėse evangelijose, iš jų – 90 kartų šiuos žodžius pasakė pats Jėzus (Joseph Ratzinger (Benediktas XVI). „Jėzus iš Nazareto: nuo krikšto Jordane iki atsimainymo“, 58 psl.). Vadinasi, „Dievo karalystės“ tema driekiasi per visą Jėzaus mokymą. Egzegetai pateikia įvairių šios sampratos paaiškinimų. Tačiau svarbiausia, kad „Dievo karalystė“ – tai Jis pats. Atėjo metas, kai pats Dievas artinasi prie mūsų, ir Jis veikia, kaip viso pasaulio Viešpats tik ne per pasaulietinę valdžią, bet viešpataudamas dieviškąja galia per „savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1).

Kaip suprasti: „atsiverskite...“ (Mk 1, 15)? Atsiversti – tai atgailauti už savo nuodėmes, pasitikėti Jėzumi ir drąsiai žengti paskui Jį. Atsiversti – 180 laipsnių kampu pakeisti savo mąstymą, širdį ir ėjimo kryptį. Kai kada Pelenų dieną kunigas, berdamas pelenus ant tikinčiųjų galvų, sako tuos pačius žodžius: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15).

Kokie yra svarbiausi pašaukimo būti Jėzaus mokiniu aspektai? Jėzus ištarė savo pirmiesiems mokiniams: „Eikite paskui mane. Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mk 1, 17). Svarbiausi dalykai pašaukime yra šie: 1) Dievas pirmas užkalbina, pakviečia žmogų, o ne atvirkščiai, nes ir Jėzus pirmasis pamatė Simoną bei Simono brolį Andriejų ir pakvietė juos eiti drauge; 2) Dievas visada prašo žmogaus to, kas, atrodo, pranoksta jo galimybes: šioje situacijoje pirmiesiems pašauktiesiems buvo nurodyta tapti „žmonių žvejais“. Asmeninis susitikimas su Jėzumi ir atsiliepimas į Jo kvietimą visada yra susiejęs su tam tikra rizika; 3) Dievas pats įsipareigoja išpildyti tai, ko prašo: „Aš padarysiu...“, žinoma, jei mes pasakysime: „taip“ Jo kvietimui. Be to, Jėzus sutiko savo mokinius, „eidamas palei Galilėjos ežerą“ (Mk 1, 16). Dievas ir mus dažniausiai sutinka kasdienybėje: Jis nuolat ieško galimybės nusivesti mus prie Jordano, kad sužinotume savąją misiją.

Kaip paaiškinti situaciją: „palikę savo tėvą...“ (Mk 1, 20)? Mes visi turime tik vieną tikrąjį savo Tėvą danguje. Žemiškieji tėvai yra mums duodami tam tikru mūsų gyvenimo žemėje laikotarpiu, ir jie, geriausiu atveju, tegali būti mūsų dangiškojo Tėvo atspindžiai. Sūnūs dažniausiai yra savo tėvo turto paveldėtojai. Jei Zebediejaus sūnūs būtų pasilikę su juo, jie galėjo paveldėti nebent valtį, žvejybos įrankius, gal ir patys būtų tapę savo tėvo samdiniais. Pasirinkę buvimą su dangiškuoju Tėvu, Jokūbas ir jo brolis Jonas tampa Dangaus Karalystės dalininkais.

3. Kokie tarpusavio ryšiai pastebimi?

Pirmasis lygis – tiesioginė teksto aplinka.

Šią Evangelijos ištrauką galima būtų sąlyginai suskirstyti į dvi dalis: 1) Jėzaus kvietimas: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“, nes „Dievo Karalystė čia pat!“ (Mk 1, 15); 2) pirmųjų Jėzaus sekėjų pašaukimas. Prieš šią Evangelijos ištrauką yra aprašoma Jėzaus akistata dykumoje su blogio jėgomis: t. y., šėtonu (Mk 1, 12-13). Po šios Evangelijos ištraukos yra pasakojama apie vieną šabo dieną, Jėzaus praleistą Kafarnaume, mokant susirinkusius sinagogoje, ypatinga galia išvarinėjant demonus, išgydant sergančius įvairiomis ligomis (Mk 1, 21-34).

Antrasis lygis – paralelinės vietos.

Sinoptinėse Evangelijose yra aprašytos panašios pirmųjų sekėjų pašaukimo scenos (Mt 4, 12-22; Lk 4, 14-15 ir 5, 1-11). Jono evangelijoje pateiktas pasakojimas skiriasi nuo kitų evangelinių pasakojimų, nes ne pats Jėzus pakvietė pirmuosius mokinius, bet Jonas Krikštytojas ir kiti pirmieji Jėzaus sekėjai kvietė savo artimuosius. Pagal Jono evangeliją, pirmieji mokiniai buvo, kaip mano egzegetai, Jonas, Simono Petro brolis Andriejus ir pats Simonas Petras.

Trečiasis lygis – Šventajame Rašte esantys panašūs (priešingi) tekstai.

Senajame Testamente yra aprašyta situacija, kad izraelitai troško karaliaus, kad jis juos valdytų, neatsižvelgdami net į Samuelio išsakytus Viešpaties perduotus žodžius tautai, atmetusiai savo tikrąjį karalių – Jahvę (1 Sam 8, 1-18).

Atgailos diena – tai pasninkas, ašutinė, apsibarstymas žemėmis, viešas savo nuodėmių ir protėvių kalčių išpažinimas (Neh 9, 1-3).

Atsivertimo svarba žmogaus gyvenime: „Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 20-23). „Kai buvau vaikas, kalbėjau, kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Dabar mes regime lyg veidrodyje mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį“ (Rom 13, 11-14).

Pasirinkimo klausimas: Elijas priėjo prie visų žmonių ir tarė: „Kaip ilgai jūs šlubuosite tarp dviejų požiūrių? Jeigu VIEŠPATS yra Dievas, sekite paskui Jį; bet jeigu – Baalas, tuomet sekite paskui jį!“ (1 Kar 18, 21).

Pašaukti – tie, kurie jaučiasi vertingi bei mylimi Dievo akyse ir nuostabūs (Iz 43, 4; Ps 139, 14).

4. Kas man patinka? Su kuo nenoriu sutikti?

Asmeninis Dievo žodžio supratimas:

• kviesdamas į savo artumą, Dievas nenori nieko iš mūsų atimti, bet trokšta, kad tai, ką turime savo širdyje, būtų padauginta ir panaudota Dievo Karalystės kūrimui;

• pašaukimui Dievas pasirenka, atrodo, mažiausiai tinkamą metą;

• Dievo ištikimybė – amžina;

• pašauktieji su džiaugsmu palieka viską, ką turi ir kas jie yra: turtą, profesiją, artimus žmones, socialinius ryšius.

5. Kaip aš galiu konkrečiai atsiliepti? Kaip mes (bendruomenė) galime konkrečiai atsiliepti?

„Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“

Dievo kvietime girdėti, ką Jis nori pasakyti.

Nueiti su Jėzumi ir būti su Juo, tapti Jėzaus mokiniu.

< atgal į sąrašą

Pamaldų tvarka

ŠV. MIŠIOS

Vykstant bazilikos remonto darbams visos pamaldos vyksta parapijos namuose

Sekmadieniais- 12 val.
Šeštadieniais- 12 val.
Kitomis savaitės dienomis- sutartu laiku.

Atlaidų 15-ą mėn. dieną:

Šv. Mišios – 12 val.

ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA

Atlaidų 15-ą mėn. dieną 10–12 val.

IŠPAŽINČIŲ KLAUSOMA
Išpažinčių klausoma pusvalandį iki šv. Mišių.
Norintys atlikti išpažintį kitu metu ar pageidaujantys dvasinio pokalbio su kunigu, kviečiami regsitruotis parapijos raštinėje.