Evangelija pagal Morkų 1, 21–28 (IV eilinis sekmadienis, B)

2015-02-01 | Užrašė Svajonė Lapiniauskienė

Mk 1, 21–28

1. Kokia pagrindinė teksto mintis?

„Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?!“ (Mk 1, 27).

2. Ko nesuprantu?

Koks miestas buvo Kafarnaumas? Jėzaus gyvenimo žemėje laikais Kafarnaumas buvo „svarbus miestas Galilėjos ežero šiaurės vakarų krante“ („Biblijos enciklopedija“, 265 psl.). Kafarnaumas – pirmųjų Jėzaus mokinių tėviškė, Jo pagrindinė viešosios veiklos vieta. Lankydamasis Galilėjoje Jėzus ten gyveno, mokė vietos sinagogoje, padarė daug stebuklų: išvarinėjo demonus (Mk 1, 23-27), pagydė Simono Petro uošvę (Mk 1, 29-31) ir kitus, sergančius įvairiomis ligomis (Mk 1, 32-34).

Kodėl Jėzus veikė Kafarnaume, o ne savo gimtajame Nazarete? Kafarnaumas buvo draugiškas Jėzui, o jau vėliau Nazarete Jėzus nebuvo priimtas (Lk 4, 14-30). Apie tai Jis pats pasakė: „Iš tiesų sakau Jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje“ (Lk 4, 24). Kafarnaumo aplinka buvo palanki Jėzui, net niekas neprieštaravo Jo veiklai šabo dieną.

Kaip suprasti: „šabo dieną“ (Mk 1, 21)? Šabas – kas septinta diena, skirta poilsiui. Šešių darbo ir vienos poilsio dienos ciklas yra siejamas su pasaulio sukūrimu, kai „septintąją dieną Dievas ilsėjosi“ („Biblijos enciklopedija“, 265 psl.). „Jei šabo dieną nekelsi kojos iš namų, – bylojo Viešpats per pranašą Izaiją, – neužsiimsi savo reikalais; jei šabą laikysi žavesio diena, VIEŠPATIES šventą dieną – šlovinga; jei švęsi ją, neidamas savo keliais ir neieškodamas, kas tau naudinga, ar gaišdamas laiką tuščioms šnekoms, tada džiaugsiesi tu VIEŠPATYJE“ (Iz 58, 13-14). Jėzaus gyvenimo žemėje laikais šabo laikymosi taisyklės buvo tokios sudėtingos (Mt 12, 1-14), kad Jėzus turėjo priminti žmonėms, jog „šabas padarytas žmogui, o ne žmogus šabui“ (Mk 2, 27).

Kas yra „sinagoga“ (Mk 1, 21)? Jėzaus gyvenimo žemėje laikais dauguma ne Jeruzalės žydų šabo dieną rinkdavosi vietos sinagogose – savo maldos namuose. Pamaldų metu sinagogose būdavo skaitomos ištraukos iš Senojo Testamento ir meldžiamasi. Skaitoma buvo hebrajiškai, o vertėjas versdavo į to meto žydų daugumos kalbą – aramėjiškai. Vyrai ir moterys sėdėdavo atskirai. Kiekviena sinagoga turėdavo skrynią, kurioje laikydavo Įstatymo ritinius. Kartu sinagogos būdavo ir kaip vietos mokyklos, bendruomeninio gyvenimo centrai. Jėzus taip pat lankydavosi sinagogose, ten skaitydavo Dievo Žodį ir mokydavo susirinkusiuosius („Biblijos enciklopedija“, 135 psl.).

Kaip suprasti: „Jėzus pradėjo mokyti“ (Mk 1, 21)? Evangelistas Morkus pavartojo veiksmažodį: „pradėjo“, nes, kaip anksčiau, taip ir dabar Jis tęsia savo mokymą (Silvano Fausti SJ „Evangelijos atminimas ir pasakojimas“, 50 psl.). Nesakoma, ko Jis moko. Jis moko paties savęs.

Kodėl „žmonės stebėjosi“ (Mk 1, 22)? Evangelisto Morkaus žodynas yra gana skurdus: savo parašytoje Evangelijoje jis pavartojo tik tūkstantį žodžių. Tačiau tarp šių žodžių yra net aštuoni skirtingi nuostabos apibūdinimai, ir Morkus iš viso trisdešimt kartų kalbėjo apie nuostabą. Jėzaus žodžiai kėlė nuostabą, nes Jis juos aiškino ne kaip „Rašto aiškintojas“, o kaip „Mokytojas“ („Rabi“). „Rašto aiškintojas“ interpretuoja Šventąjį Raštą, remdamasis įvairiomis nuomonėmis. O „Mokytojo“ žodžiai yra Įstatymas Jo mokiniams. Dievo Žodį aiškina pats Dievas. Mūsų reakcija į Dievo žodį priklauso nuo mūsų nuostatos. Jei esame užsisklendę, Jis mus baugina, parodo mums nuodėmę, atskleidžia širdies sumaištį. Jei esame atviri, Dievo Žodis atveria mums širdį, kad ši Jį priimtų.

Kaip suprasti: „Jis mokė, kaip turintis galią“? Žodis „galia“ (graikiškai „exusia“, hebrajiškai „shaltan“) taikomas vien Dievui. Nustebimas klausantis Jėzaus žodžių ir kyla dėl to, kad jie turi Dievo galią. Galia yra susijusi su autoritetu. Tikrą autoritetą turintis asmuo nemanipuliuoja kitais žmonėmis, padeda kitam tapti didesniu, geresniu, atsiskleisti savo gerosiomis savybėmis. Jėzus yra tas autoritetas, kurio akivaizdoje kyla kiekvieno iš mūsų vertė.

Kas yra „netyroji dvasia“? „Netyroji dvasia“ – Dievui priešiška nuostata. Netyroji dvasia pažįsta Jėzų, nes jau buvo su Juo susitikusi dykumoje ir Jį gundė (Mk 1, 13). Netyroji dvasia būna ir ten, kur neturėtų jos būti, pavyzdžiui, sinagogoje šalia Jėzaus. Kova su piktąja dvasia vyksta nuolat. Evangelistas Morkus šiame pasakojime pavartojo žodžius: „netrukus“, „greitai“. Kova su piktąja dvasia negali būti atidedama ateičiai, ji vyksta čia ir dabar, nuolat tamsos kunigaikštis kovoja ir nori pagrobti žmonių sielas iš Dievo. Netyroji dvasia žmogaus lūpomis ėmė šaukti, nes išsigando savo pražūties. Yra pavartotas žodis „mūsų“, vietoj lyg ir logiškesnio – „manęs“. Galbūt netyroji dvasia taip įvardijo save ir netyrosios dvasios apsėstą žmogų, o gal ne vien save, bet ir kitus šėtonus. Netyroji dvasia žmogaus lūpomis pavadino Jėzų „Dievo šventuoju“ (Mk 1, 24). Šventumas yra netyrumo, blogio priešingybė. Galbūt netyroji dvasia norėjo sugundyti Jėzų pirma laiko atskleisti savo tapatybę.

Kaip pasielgė Jėzus šioje akistatoje su netyrąja dvasia? Jėzus įsakė netyrajai dvasiai: „Nutilk ir išeik iš jo!“ (Mk 1, 25). Išvertus iš graikų kalbos: užsidėk antsnukį. Jėzus nutildė žmogaus viduje esantį šėtoną, kaip tikra tiesa užčiaupia melą, kad galėtų kalbėti pats žmogus. Netyroji dvasia išėjo baisiai šaukdama ir tąsydama žmogų. Išsiskyrimas su blogiu visada yra skausmingas ir triukšmingas, nes ir blogis nenori palikti savo aukos, ir sergantysis dažniausiai nenori staigiai pasveikti ir išsilaisvinti iš blogio vergijos. Evangelistas Morkus pavartojo žodį „sudraudė“ (graikiškai „eorkizein“). Tai – pirmasis Jėzaus egzorcizmas, ir jo pagrindas – Dievo Žodis. Bažnyčia iš Jėzaus gavo galią atlikti egzorcizmą. Svarbiausias egzorcizmas yra Krikšto sakramentas.

3. Kokie tarpusavio ryšiai pastebimi?

Pirmasis lygis – tiesioginė teksto aplinka.

Šis Evangelijos pasakojimas – pasakojimas apie vieną šabo dieną, Jėzaus praleistą Kafarnaumo sinagogoje, mokant žmones, išvarinėjant demonus ir gydant sergančius. Prieš šią Evangelijos ištrauką yra aprašomas pirmųjų Jėzaus sekėjų pašaukimas (Mk 1, 16-20). Po šios Evangelijos ištraukos yra pasakojama, kaip Simono ir Andriejaus namuose Jėzus išgydė sergančią Simono uošvę (Mk 1, 29-31).

Antrasis lygis – paralelinės vietos.

Sinoptinėse Evangelijose yra aprašytos panašios istorijos apie tai, kaip Jėzus mokė ir elgėsi, kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojas (Mt 7, 28-29; Lk 4, 31-37).

Trečiasis lygis – Šventajame Rašte esantys panašūs (priešingi) tekstai.

Jėzus gyvendamas žemėje atsispyrė šėtono pagundoms dykumoje (Mt 4, 1-11; Mk 1 ,12-13; Lk 4, 1-13), išvarydavo piktąsias dvasias, liepdamas paklusti savo Dieviškai Valiai (Mt 12, 27-29; Lk 11, 19-20.

Taip pat Jis suteikė apaštalams ir kitiems mokiniams galią, kad šie galėtų išvaryti netyrąsias dvasias (Mt 10, 1 ir 8; Mk 3, 14-15; 6, 7 ir 13; Lk 9, 1; 10, 17-20).

4. Kas man patinka? Su kuo nenoriu sutikti?

Asmeninis Dievo žodžio supratimas:

• kiekvieną kartą, kai skaitydami Evangeliją nesistebime, jos nesuprantame;

• Dievo Žodis yra mūsų tikėjimo pagrindas;

• Jis mokė, kaip turintis galią – mums irgi reikia autoritetingo žodžio.

5. Kaip aš galiu konkrečiai atsiliepti? Kaip mes (bendruomenė) galime konkrečiai atsiliepti?

Stengtis teisingai atpažinti, ką mums kiekvienam sako Viešpats.

Mokytis tylėti.

Atlikti gerą nuoširdžią išpažintį.

Melstis į Šventąją Dvasią.

 

< atgal į sąrašą

Pamaldų tvarka

ŠV. MIŠIOS
Sekmadieniais- 12 val.
Šeštadieniais- 12 val.
Kitomis savaitės dienomis- sutartu laiku.

Su vaikais ir jaunimu: 
Penktadieniais- 18 val.

Atlaidų 15-ą mėn. dieną:
lapkričio–balandžio mėnesiais – 12 val.
gegužės–spalio mėnesiais – 10 ir 12 val.

ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA
I mėn. penktadienį 19–20 val.
Atlaidų 15-ą mėn. dieną 11–12 val.

IŠPAŽINČIŲ KLAUSOMA
Išpažinčių klausoma pusvalandį iki šv. Mišių.
Norintys atlikti išpažintį kitu metu ar pageidaujantys dvasinio pokalbio su kunigu, kviečiami regsitruotis parapijos raštinėje.