Pamąstymui

Kryžiaus papėdėje, aukščiausiąją naujojo sukūrimo valandą, Kristus mus atveda pas Mariją. Atveda pas ją, nes nenori, kad keliautume be motinos, ir tauta tame motinos įvaizdyje perskaito visus Evangelijos slėpinius. Viešpačiui nepatinka, kad Bažnyčiai trūksta moters ikonos. Marija, pagimdžiusi jį su tokiu tikėjimu, lydi ir kitus savo palikuonis, „kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugo Jėzaus liudijimą“ (Apr 12, 17). Vidinį ryšį tarp Marijos, Bažnyčios ir kiekvieno tikinčiojo, savaip gimdančių Kristų, nuostabiai išreiškė Izaokas Žvaigždiškis: Kas dieviškuosiuose Raštuose bendrai sakoma apie mergelę ir motiną Bažnyčią, konkrečiai galioja Mergelei Marijai. Panašiai galima sakyti, kad kiekviena tikinti siela yra Dievo Žodžio sužadėtinė, Kristaus motina, duktė ir sesuo, mergelė ir vaisinga motina. Kristus, praleidęs devynis mėnesius Marijos įsčiose, Bažnyčios tikėjimo tabernakulyje lieka iki amžių pabaigos, o tikinčios sielos pažinime ir meilėje – per amžių amžius. (EG 285)