„Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią“ (Mt 3, 3). Tas balsas skamba ten, kur atrodo, kad niekas negali jo išgirsti – kas gali klausytis dykumoje? – jis skamba ten, kur vyrauja sumaištis, sukelta tikėjimo krizės. Negalime paneigti, kad šiandienos pasaulis išgyvena tikėjimo krizę. Sakoma: „Tikiu į Dievą, esu krikščionis.“ – „Priklausau tai religijai…“ Tačiau tavo gyvenimas yra toli nuo krikščionybės; jis labai toli nuo Dievo! Religija ir tikėjimas tapo tik pareiškimu: „Ar tikiu?“ – „Taip!“ Tačiau čia kalbama apie tai, kad reikia atsigręžti į Dievą, atgręžti širdį į Dievą ir eiti tuo keliu, siekiant Jį rasti. Jis laukia mūsų. Tai Jono Krikštytojo skelbimas: reikia pasiruošti susitikimui su tuo Kūdikiu, kuris vėl grąžins mums šypseną. Krikštytojas skelbia Jėzaus atėjimą, kai izraelitai tarsi tebėra tremtyje, jie vis dar pajungti romėnų viešpatavimui, todėl yra svetimšaliai savo tėvynėje, valdomoje galingų okupantų, lemiančių jų gyvenimą. Tačiau tikrąją istoriją kuria ne galingieji, o Dievas drauge su savo mažutėliais. Tikroji istorija – ta, kuri išliks amžinybėje – yra Dievo rašoma drauge su jo mažutėliais: Dievas su Marija, Dievas su Jėzumi, Dievas su Juozapu, Dievas su mažutėliais. Tai maži ir paprasti žmonės, kuriuos matome gimusio Jėzaus aplinkoje: Zacharijas ir Elzbieta, kurie buvo seni ir paženklinti nevaisingumo, Marija, jauna mergaitė, sužadėta su Juozapu, piemenys, kurie buvo niekinami ir su kuriais nebuvo skaitomasi. Tai mažutėliai, kuriuos didelius padarė jų tikėjimas, mažutėliai, kurie moka ir toliau išlaikyti viltį. Viltis yra mažutėlių dorybė. Didieji, patenkintieji nepažįsta vilties, jie nežino, kas ji yra.