Pranašo Izaijo žodžiais – adresuotais šventajam Jeruzalės miestui – esame kviečiami stotis, išeiti, išeiti iš savojo užsisklendimo, išeiti iš savęs pačių ir išvysti mūsų gyvenimą apšviečiančios šviesos spindesį: „Kelkis, nušviski! Tavoji šviesa atėjo, Viešpaties šviesa virš tavęs sušvito“ (60, 1). „Tavoji šviesa“ yra Viešpaties šlovė. Bažnyčiai nevalia įsivaizduoti, jog ji švyti sava šviesa. Tai gražiu pasakymu primena šventasis Ambraziejus, kaip Bažnyčios metaforą pasitelkdamas mėnulį: „Bažnyčia iš tiesų yra lyg mėnulis: <...> skleidžia ne savo, bet Kristaus šviesą. Savo spindesį gauna iš teisumo Saulės, kaip pasakyta: Nebe aš gyvenu, bet gyvena manyje Kristus“ (Exameron, IV, 8, 32). Kristus yra tikroji šviečianti šviesa, ir Bažnyčia žmonių ir tautų gyvenimą apšviečia tik tiek, kiek lieka įsišaknijusi Jame, kiek leidžiasi būti Jo apšviečiama. Todėl šventieji tėvai Bažnyčioje įžvelgdavo mysterium lunae.
Kad nuosekliai atitiktume gautą pašaukimą, mums ta šviesa iš aukštai būtina. Skelbti Kristaus Evangeliją nėra vienas pasirinkimas tarp kitų, nėra ir profesija. Būti misionieriška Bažnyčiai nereiškia užsiimti prozelitizmu. Būti misionieriška Bažnyčiai yra reikšti savo pačios prigimtį – būti apšviestai Dievo ir atspindėti Jo šviesą. Tokia yra jos tarnystė. Kito kelio nėra. Jos pašaukimas yra misija; jos tarnystė yra atspindėti Kristaus šviesą. Šio įsipareigojimo misionieriauti iš mūsų laukia daugybė žmonių, nes jiems reikia Kristaus, reikia pažinti Tėvo veidą.