Šv. Jeronimas. Fotografas Tomas Stasevičius
Vincas SVIRSKIS (1835–1916)
Lietuvių dievdirbio, liaudies menininko, vieno žymiausių XIX amžiaus kryžių skaptuotojų gyvenimas apipintas legendomis, o tikrus faktus liudija įrašas Krekenavos parapijos krikšto ir gimimo metrikų knygose: gimęs 1835 m. sausio 28 d., miręs 1916 m. kovo 7 d.
Vincas Svirskis gimė laisvų, nuomojančių valstybinių dvarų žemę valstiečių šeimoje. Simonas ir Kotryna Svirskiai augino 11 vaikų – 5 sūnus ir 6 dukras. Todėl suprantama, jog šeima vertėsi sunkiai: nuomojama žemė tokiai gausiai šeimai duonos neužtikrino.
Kaip ir kiti jo broliai bei seserys, Vincukas anksti pažino valstiečio darbą, pradėdamas bandos ganymu. Jau piemenaudamas berniukas stebino vietos gyventojus sugebėjimu vien peiliuku išdrožti puošnias dėžutes, lazdas, pypkes, šaukštus. Paaugęs Vincas lankė nuo gimtojo kaimo už 5 km esančią Krekenavos parapijinę mokyklą. Ten jis pramoko ne tik skaityti bei rašyti. Jo amžininkai liudijo, jog Vincas Svirskis buvo apsišvietęs žmogus: skaitė knygas, gerai kalbėjo lenkiškai, susikalbėdavo ir rusiškai. Ne kasdieniška to laikmečio žmonėms buvo ir tai, kad tas jaunuolis sugebėjo bažnyčioje giedoti lotyniškai.
Prakutusio jaunuolio negalėjo nepaveikti bręstančio 1863 metų sukilimo dvasia. Didelį įspūdį, kaip ir visiems Vidurio Lietuvos žmonėms, jam darė skatinantys tautinę savimonę, raginantys priešintis carinei priespaudai sukilimo šauklio kunigo Antano Mackevičiaus, su kuriuo jis bendravo, pamokslai Paberžės bažnyčioje (Kėdainių r.).
Skaudžiai išgyveno sukilimo pralaimėjimą Svirskių šeima. Tose kovose žuvo jų sūnūs, kiti buvo ištremti į Sibirą. Prasidėjus represijoms, Svirskių šeimos nariams teko slėptis. Jie išsiskirstė kas kur.
Tuo laikotarpiu, jausdamas tautos prislėgtą nuotaiką, Vincas Svirskis, nešinas kuklia darbo įrankių (kirvuko, kalto bei peilio) skrynele patraukė per kaimus kaip dievdirbys ir knygnešių pagalbininkas. Valstiečiai jį, kaip nuostabų meistrą, dažnai net vadinamą „gražiadirbiu", kviesdavosi kryžiais puošti sodybas, kapus, pakeles, jį maitino, nakvydino. Ne vienas jo kūrinys įamžino vienokį ar kitokį šeimos, kaimo ar visos parapijos įvykį. Jo koplytstulpiai šventųjų pavidale simboliškai įamžino tautos kančią, ne vieną sukilimo auką.
Savo kūrinius Svirskis skobė iš vientisos ąžuolo medienos. Jie turėjo skirtingas vaizdo kompozicijas ne iš vienos, o iš visų pusių, Siekdamas, kad vaizdui būtų kuo platesnė erdvė, jis tam panaudodavo ąžuolo drūtgalį: į žemę jie buvo kasami apvertus viršūnę žemyn. Pats meistras sakydavo, jog jo šventuosius sunaikinti būtų galima tik kartu su kryžium ar koplytstulpiu, nes atskirai išimti jų neįmanoma. Manoma, kad garsusis liaudies menininkas, pats savarankiškai, be niekieno pagalbos įvaldęs medžio drožėjo amatą, sukūrė 231 kryžių. Labai gaila, kad iki šių dienų išliko tik dalis jo palikimo. Raiškiausi išlikę Vinco Svirskio kūriniai yra „Paskutinė vakarienė ir šv. Izidorius", „Kristus tarp apaštalų ir šv. Agota", Dvariškių kaimo koplytstulpis (jie visi - Lietuvos Dailės muziejuje), Kačergių kaimo pakelės kryžius. Būdamas gyvas Paberžėje kunigavęs Tėvas Stanislovas tikino, jog net čia stovinčios Švenčiausios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios medinį altorių yra sukonstravęs Vincas Svirskis. Beje, čia yra dar penki šio meistro darbai. V. Svirskio darbai: lauko kryžius, Šv. Juozapo ir Šv. Petro skulptūros yra saugomos Krekenavos bazilikoje, įrengtoje ekspozicijoje.
Kaip atrodė pats garsusis kryždirbys, liudija tik amžininkų pasakojimai. Buvęs smulkaus sudėjimo, liesutis, bet fiziškai ištvermingas, niekada nevartojęs jokių vaistų, nesinaudojęs gydytojų pagalba. Sunkiausi metai jam atėjo peržengus 80. Nusilpo sveikata, nepajėgė dirbti. Neturėdamas savo pastogės, jis buvo žmonių vežiojamas iš kaimo į kaimą, gyveno iš jų malonės. Galiausiai buvo apgyvendintas Burvelių kaime pas našlę Mataitienę. Tačiau po poros savaičių - 1916 metų kovo 7 dieną čia jis ir mirė. Kadangi menininkas buvo palaidotas Mataičių šeimos kapavietėje, tai ilgokai ieškota jo kapo. Dabar, apsilankius Surviliškio kapinėse, jo darbo kryžius su užrašu metalinėje lentelėje rodo, jog jis tikrai čia palaidotas. Prie įėjimo į kapines dabar stovi paminklinis akmuo (aut. J. Gylys). Jo vardu pavadinta Surviliškio vidurinė mokykla.
(Informacija parengta pagal Danieliaus Balčiūno ir kitą medžiagą)
Romano Švoinickio paveikslas „Kristus tarp vaikų“ (krekenaviečių) Krekenavos bažnyčioje
Romanas ŠVOINICKIS (1845–1915)
Švoinickių pavardė Upytės žemėje minima nuo XVI amžiaus. Tai kilminga giminė, kilusi iš Montvydų. Giminė aktyviai kovojo už Lietuvos laisvę, dalyvavo 1794 m., 1831 m., 1963 m. sukilimuose, caro ir sovietų buvo tremiami į Sibirą.
Romanas Švoinickis gimė 1845 m. gruodžio 3 d. tėvo Mykolo, 1831 m. sukilimo dalyvio, ir motinos Zofijos Kulvietytės, kilusios iš Ukmergės pavieto Šilų kaimo, dvare Roduose. Mokėsi Vilniaus bajorų institute. Jau tada pastebėti jo gabumai piešimui. Septyniolikmetis pašalintas iš instituto už dalyvavimą patriotinėse manifestacijose, nukreiptose prieš carą. Prasidėjus 1863 m. sukilimui, nedvejodamas prisijungė prie sukilėlių gretų. Priklausė Antano Mackevičiaus ir Boleslovo Dluskio organizuotam sukilėlių būriui Miegėnų miške, Šiaulių apskrityje. Vėliau prie Miežiškių įsijungė į M. Šiukštos būrį, kuris vėliau prisidėjo prie Zigmanto Sierakausko vadovaujamų sukilėlių. Kovėsi mūšiuose prie Raguvos, Karsakiškio, dalyvavo Biržų kautynėse ir kitur, kol 1864 m. pateko į rusų nelaisvę. Daugiau kaip metus praleido kalėjimuose, po to ištremtas į Tobolską. Po metų leista apsigyventi Kazanės gubernijoje. Ir dalyvaudamas sukilime, ir tremtyje piešė kraštų vaizdus, žmonių tipus, etnografinius kostiumus. Amnestuotas 1869 m., gyveno Lenkijoje, Varšuvoje. Mokėsi Miuncheno dailės akademijoje, 1878 m. grįžo į Varšuvą. 1898 m. vedė Prancišką Zlotorovičiūvną, kilusią iš Kijevo, bet gyvenančią Varšuvoje. Gyvendamas Varšuvoje, dailininkas bendravo su žinomais to meto žmonėmis, priklausė dailės draugijoms, palaikė ryšius su Varšuvoje besimokančiais lietuviais, rėmė juos materialiai ir moraliai.
Vasarodavo Lietuvoje, gimtajame Rodų dvare, tapė, užsiėmė archeologiniais kasinėjimais. Kolekcionavo archeologinius radinius, senovinius baldus, istorinius drabužius ir ginklus, paveikslus, žinomų žmonių autografus.
1904 m. persikėlė gyventi į Rodų dvarą. Mirė 1915 m. Roduose, būdamas 69 metų amžiaus. Paliko du sūnus ir dvi dukteris. Sausio 13 d. jo palaikai buvo palaidoti Rodų dvaro koplyčioje.
Daugiausia tapė kompozicijas iš Lietuvos bajorų ir valstiečių gyvenimo, be to, pasižymėjo kaip portretistas. Geriausiems jo darbams priskiriami paveikslai „Trys kartos“, „Trys epochos“, „Politinis ginčas“, „Bajorų peštynės“, „Šalininkų verbavimas seimelio išvakarėse“ ir kt. Lietuvoje yra saugomi paveikslai „1863 m. sukilėlių patrulis pamiškėje“ (Lietuvos dailės muziejus), „Bajorų puota“ (M. K. Čiurlionio dailės muziejus), „Vojskis renka musmires“ (Žemaičių muziejus „Alka“ Telšiuose), keletas peizažų ir piešinių. Didžioji dailininko kūrybinio palikimo dalis atsidūrė Lenkijoje.
Vytautas ŠVARLYS (1943–2022)
Vienas žymiausių Lietuvos vitražo meistrų. Gimęs 1943 m. 1972 m. baigė Lietuvos dailės institutą Vilniuje, nuo 1972 m. dalyvavo respublikinėse parodose ir sąjunginėse parodose.
Nuo 1981 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Kūrybinė menininko biografija, jo paties žodžiais tariant, prasidėjo nuo pat vaikystės, nuo gimtosios Krekenavos apylinkių grožio, nuo mamos įdiegtų vertybių. „Vaikystėje mama mane vesdavosi į Krekenavos bažnyčią. Ten mane traukė languose šviečiančios spalvotos vitražo žvaigždutės. Žiūrėdavau ir žiūrėdavau į jas. Galbūt taip atsirado trauka stiklui, ryškioms spalvoms?“ – samprotavo V. Švarlys.
1972 metais baigęs Vilniaus dailės institutą, V. Švarlys iš karto įsijungė į aktyvų kūrybinį gyvenimą, pradėjo dalyvauti respublikinėse parodose, tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Dirbdamas klasikine vitražo technika, kurioje naudojamas spalvotas ir baltas stiklas, švinas bei alavas, menininkas sukūrė apie šimtą monumentalių vitražo kompozicijų, kurios puošia ne tik visuomeninių pastatų bei bažnyčių interjerus, bet ir privačias kolekcijas Lietuvoje, Kanadoje, JAV, Prancūzijoje, Rusijoje, Vokietijoje. Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus asmeninei kolekcijai priklauso V. Švarlio sukurta dekoratyvinė kompozicija „Vilnius“. Vienas pirmųjų menininko darbų - Vilniaus Balio Dvariono vaikų muzikos mokyklai skirtas vitražas „Svajonė“ (1973), o vienas didžiausių darbų – 142 kvadratinių metrų plokštumoje sukomponuotas vitražas „Lietuva“, esantis Birštono kultūros rūmuose. Kitos dekoratyvinės kompozicijos puošia Birštono sanatoriją („Versmė“, 2002), buvusias banko „Hermis“ patalpas Vilniuje (1997), Radviliškio savivaldybėje („Atgimimas“, 1990), Kauno karininkų ramovėje („Kardas“, 2002) bei kituose visuomeninės paskirties pastatuose.
Reikšmingiausią V. Švarlio kūrybos dalį sudaro vitražai, sukurti Lietuvos bažnyčioms ir koplyčioms: Šeduvos, Šalčininkų, Lukšių, Grūšlaukės, Krekenavos, Kaltinėnų, Maišiagalos, Biržų, Senosios Varėnos. Bene svarbiausias jo darbas yra Šalčininkų bažnyčioje 2000 metais sukurtas vitražinis altorius „Malda“. Pastarasis darbas Lietuvoje neturi analogų. Mūsų krašto bažnyčiose tai pirmasis altorius, sukurtas storo, skaldyto stiklo vitražo technika. Didelės apimties V. Švarlio darbas yra „Kristaus kryžiaus kelias“ – dvylikos stočių vitražinis ciklas Kaltinėnų bažnyčioje (1995). Monumentalus darbas „Palaiminimas“ Grūšlaukės bažnyčioje (1999). Krekenavos bažnyčios šoniniuose languose – 8 figūriniai ir simboliniai vitražai. Šios bažnyčios nišoje 1999 m. įrengtas didelis vitražas „Prisikėlimas“, skirtas bažnyčios 100 m. jubiliejui. Menininkas yra sukūręs vitražus Šiluvos ir Krekenavos Dievo Motinos paveikslų motyvais. Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje - penkiolikos vitražų ciklas M. K. Čiurlionio tematika. Vitražai „Atnašavimas“ (2001), „Auka“ (2001), „Angelo prisilietimas“ (2002), „Apvaizdos žvilgsnis“ (2002).
(Informacija parengta pagal Linos Klusaitės straipsnį, „XXI amžius“ 2003-02-26, ir kitą medžiagą)
Stasys UŠINSKAS (1905–1974)
Stasys Ušinskas gimė 1905 m. gegužės 20 d. Pakruojyje. Mirė 1974 m birželio 14 d. Kaune, palaidotas Romainių kapinėse), scenografas, vitražų meistras, lėlininkas, tapytojas, profesorius.
Vienas žymiausių XX a. lietuvių dailininkų ir meno pedagogų. Gimė akmenskaldžio šeimoje. Meno pasaulį pažino ir savo pašaukimą pajuto dar vaikystėje su seneliu lankydamasis kolekcininko barono von der Roppo dvare, kur patirtas klasikinio meno įspūdis padėjo pagrindus visą gyvenimą išlikusiems estetiniams kūrybos principams. Baigęs Šiaulių gimnaziją, 1925 m. įstojo į Kauno meno mokyklą ir brendo formuojamas iškiliausių tarpukario Lietuvos menininkų J. Vienožinskio, A. Galdiko, P. Kalpoko, V. Didžioko, K. Sklėriaus, V. Dubeneckio, tačiau visada liko ištikimas įgimtam talentui, žadinusiam trauką monumentaliai formai, tvirtai kompozicinei struktūrai, apibendrinto vaizdo ir temos paieškoms. Šiuos kūrybos principus išplėtoti ir įtvirtinti padėjo studijos Paryžiuje 1929–1931 metais. Čia S. Ušinskas iš pradžių lankė kursus Juliano akademijoje, vėliau – Aukštojoje dekoratyviojo ir taikomojo meno mokykloje pas A. Manier, kur mokėsi vitražo ir dekoratyvinio meno technologijos. Ne mažesnes pamokas davė ištisos dienos Luvre ir kituose Paryžiaus muziejuose, padėjusios atrasti Vėlyvojo Renesanso ir ypač Senovės Rytų – Mesopotamijos, Asirijos, Egipto – meną: jame jaunasis menininkas įžvelgė vėliau ne kartą naudotą vaizdo architektoniškumo ir sintezės pavyzdį.
Tačiau esmingiausią įtaką tolimesnei S. Ušinsko meninės pasaulėžiūros raidai padarė studijos akademijoje „Modern“, kuriai vadovavo Fernand’as Leger ir Alexandra Exter. F. Leger išmokė dailininką pastebėti ir estetizuoti techninę savo epochos dvasią, suteikti meno kūriniui stilizuotą formą bei logišką kompoziciją. A. Exter įtaka S. Ušinskui buvo svarbi ne tik gilinantis į scenografijos meno specifiką, bet ir perimant ne tokias industrines, į dailės istoriją orientuotas menines pažiūras.
1931 m. grįžęs į Lietuvą, dailininkas surengė pirmąją personalinę parodą Kaune ir Šiauliuose, kuri dėl neįprastos konstruktyvistinės stilistikos ir meninio mąstymo buvo įsimenantis įvykis to meto kultūriniame gyvenime. Nuo 1932 m. pradėjo intensyviai kurti scenografijos baruose – apipavidalino daug spektaklių Kauno ir Vilniaus dramos, operos ir baleto teatruose, 1936 m. įkūrė profesionalų lėlių teatrą, o 1938 m. apipavidalino pirmąjį garsinį lėlių filmą Lietuvoje „Storulio sapnas“. 1937 m. pasaulinėje Paryžiaus parodoje už scenografijos eskizus ir lėles buvo apdovanotas aukso medaliu ir diplomu. Pusei metų išvykęs į JAV, 1937 m. S. Ušinskas Niujorke surengė personalinę parodą, porai spektaklių Brodvėjaus teatre sukūrė dekoracijas bei kostiumus, lėles, plafoną „Muzika“.
Karo ir pokario laikotarpiu dailininkas daugiau dirbo monumentaliosios dailės, ypač vitražo ir meninio stiklo srityje. Nuo 1950 m. pradėjo mokslinius-techninius eksperimentus su vitražais, sudarė žemos temperatūros vitražo gamybos sistemą, Lietuvoje pirmasis pradėjo kurti veidrodinius ir blokinius vitražus, kurie buvo instaliuoti visuomeninių pastatų interjeruose ne tik Lietuvoje, bet ir Maskvoje, Ukrainoje, Armėnijoje.
Nuo 6-ojo dešimtmečio parodose eksponuotos dekoratyvinės vazos taip pat buvo meninis šių technologinių eksperimentų su stiklu rezultatas.
Greta kūrybinės veiklos svarbi S. Ušinsko gyvenimo dalis buvo pedagoginis darbas, kuriam dailininkas labiausiai atsidėjo pokario metais. Menininkas turėjo didelę reikšmę formuojant naująją monumentalistų ir scenografų kartą: 1934–1940 m. Kauno meno mokykloje dėstė monumentaliąją tapybą (vitražą ir scenografiją), nuo 1935 m. vadovavo dekoratyvinės tapybos studijai, 1940–1954 m. (su pertraukomis) – monumentaliosios ir dekoratyvinės tapybos katedrai Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute bei Lietuvos TSR dailės institute Vilniuje. 1946 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. 1955–1970 m. buvo Kauno politechnikos instituto, nuo 1970 m. – Vilniaus inžinerinio statybos instituto profesorius.
Krekenavos bažnyčios presbiterija papuošta Stasio Ušinsko vitražais. Juose – šv. Kazimieras, vysk. M. Giedraitis, arkivyskupas J. Matulaitis ir Nekaltai Pradėtoji Mergelė Marija. Bažnyčioje virš didžiųjų durų – monstranciją vaizduojantis vitražas (1931 m.).
(Informacija parengta pagal Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir kitą medžiagą)
Monstranciją vaizduojantis Stasio Ušinsko vitražas