Šiandien atskleidžiame, kad mūsų kelias nėra betikslis, kad neatsimuša į kapo akmenį. Šie žodžiai sukrečia moteris ir pakeičia istoriją: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?“ (Lk 24,5). Kodėl manote, kad viskas beprasmiška, kad niekas negali nuridenti jūsų akmenų? Kodėl pasiduodate nevilčiai ir nesėkmei? Velykos yra akmenų nuritinimo šventė. Dievas nuima sunkiausius akmenis, į kurios sudūžta viltys ir lūkesčiai: mirtį, nuodėmę, baimę, supasaulėjimą. Žmogaus istorija nesibaigia kapo akmeniu, nes šiandien suranda „gyvąjį akmenį“ – prisikėlusį Jėzų. Mes, kaip Bažnyčia, esame pastatyti ant jo ir net tada, kai prarandame optimizmą, kai esame gundomi viską vertinti savo nesėkmių šviesoje, Jis kuria naujus dalykus ir apverčia mūsų nusivylimus. Kiekvienas (...) yra pašauktas atrasti Gyvajame tą, kuris nuritina sunkiausius širdies akmenis. Tad klauskime: koks mano akmuo turi būti nuritintas? Kas jis?