Šv. Liudviko ir Zelijos Martenų su dukra Šv. Kūdikėlio Jėzaus Terese paveikslas

Šv. Zelijos ir Liudviko Martenų paveikslas

Šv. Martenai su dukra Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Terese

Pirmoji sutuoktinių pora Bažnyčios istorijoje, kartu paskelbta šventaisiais 2015 m. spalio 18 d.

Liudvikas Martenas gimė 1823 m. rugpjūčio 22 d. Bordo mieste, Prancūzijoje. Drausmingas, tvarkingas, linkęs į vienatvę ir apmąstymus, Liudvikas išmoko laikrodininko amato. Sulaukęs dvidešimt dvejų metų svajojo apie dar vienišesnį gyvenimą. Nuvyko į Šv. Bernardo vienuolyną, tačiau nebuvo priimtas, nes nemokėjo lotynų kalbos. Iš Paryžiaus grįžęs į Alensoną, atidarė savo juvelyrinių prekių ir laikrodžių parduotuvę.

Zelija Geren gimė 1831 m. gruodžio 23 d. Gandelain kaime, šiaurės Prancūzijoje. Ji buvo rūpestinga, darbšti, atsakinga, mylinti ir turinti humoro jausmą.

Būdama trylikos metų Zelija su tėvais persikėlė į Alensoną. Ji taip pat svajojo apie pašvęstąjį gyvenimą, tačiau dėl silpnos sveikatos į vienuolyną nebuvo priimta. Dvidešimt dvejų metų Zelija, baigusi mezginių amato mokyklą, įsteigė nėrinių dirbtuves.


LIUDVIKAS IR ZELIJA

1858 m. balandį, eidama per Šv. Leonardo tiltą Alensone, Zelija pamatė pro šalį einantį vyrą ir išgirdo vidinį balsą, jai sakantį: „Tai jis, kurį paruošiau tau.“ Šis vyras buvo Liudvikas Martenas. Po trijų mėnesių pažinties, 1858 m. liepos 12 d., Liudvikas ir Zelija susituokė. Tuo metu civilinė valdžia nepripažino bažnytinės santuokos, todėl pora pirmiausia susituokė miesto rotušėje, o vidurnaktį vienas kitam prisiekė Alensono Dievo Motinos katedroje.

Šv. Martenų santuokos medalionas

Šv. Martenų „santuokos medalionas“

Prancūzijoje tuo metu buvo įprasta turėti „santuokos medalioną“. Liudvikas, būdamas juvelyras, pats sukūrė tokį medalioną kaip dovaną Zelijai. Jo priekyje vaizduojami Tobijas ir Sara iš Senojo Testamento Tobijo knygos, o apačioje įrašyti sutuoktinių krikšto vardai – Liudvikas ir Zelija („Louis“ ir „Zelie“).

Liudvikas ir Zelija patyrė visus žemiško gyvenimo rūpesčius – nuosavą verslą, vaikų auginimą ir buitį. Zelija ne sykį laiškuose broliui guodėsi dėl didžiulio darbo krūvio. Nėrinių verslas išsiplėtė tiek, kad ji samdė iki dvidešimties nėrėjų, kurių pagamintus gabalėlius pati sujungdavo į didesnius gaminius. 1870 m. Liudvikas pardavė juvelyro ir laikrodininko verslą ir atsidėjo nėrinių verslo finansų bei užsakymų tvarkymui.

Vienas dalykas Martenų gyvenime nesikeitė – Dievas visuomet buvo pirmoje vietoje: šv. Mišios kiekvieną rytą, ištikimas sekmadienio šventimas, bendra šeimos malda, dalyvavimas rekolekcijose ir maldingose draugijose, dosni parama misijoms. Gailestingumo darbai taip pat buvo Martenų šeimos kasdienybės dalis – jie rūpinosi vargšais, nepasiturinčiais, senoliais ir nuskriaustaisiais, o savo vaikus mokė gerbti vargstančiuosius.

Sutuoktiniai buvo labai šiltai mylintys, tačiau kartu ir reiklūs tėvai. Liudvikui ir Zelijai gimė devyni vaikai, keturi iš jų mirė maži. Iš šeimos laiškų matyti, kad dukroms buvo suteikta pašaukimo laisvė, tačiau galiausiai visos penkios išgyvenusios dukros tapo vienuolėmis. Žymiausia iš jų – Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresė, o dar viena dukra Leonija – Dievo tarnaitė.

Sutuoktiniai kūrė šiltą ir jaukią namų aplinką, jiems buvo labai svarbus laikas su šeima. Abu turėjo ir asmeninių pomėgių. Liudvikui patiko žvejyba, literatūra, kelionės, dainavimas, medžioklė, biliardas ir gamta. Zelija mėgo rašyti laiškus šeimos nariams, skaityti, bendrauti, lankyti artimuosius ir atlikti gailestingumo darbus.


IŠBANDYMAI IR IŠTIKIMYBĖ

Šv. Martenų I laipsnio relikvija

Šv. Martenų I laipsnio relikvija Krekenavos bazilikoje

Energija trykštanti ir gyvybinga Zelija, būdama 45-erių, sulaukė skaudžios diagnozės – krūties vėžys buvo tiek pažengęs, kad operuoti nebebuvo galima. Po metų, visiškai pasitikėdama Dievo valia, tačiau fiziškai smarkiai kentėdama, Zelija mirė. Jos gedėti liko 54-erių Liudvikas ir penkios dukterys.

Po žmonos mirties Liudvikas pardavė nėrinių verslą bei namą ir persikėlė į Lizjė miestą, arčiau Zelijos brolio šeimos. Sulaukusį 64-erių Liudviką ištiko pirmasis paralyžiaus priepuolis. Vėliau dėl smegenų aterosklerozės trejus metus jis gydėsi psichiatrinėje ligoninėje. Kai tik pajėgdavo, padėdavo kitiems ligoniams. Paskutinius dvejus gyvenimo metus Liudvikas nebegalėjo vaikščioti ir buvo slaugomas namuose.

Zelija visuomet buvo kupina prisirišimo ir susižavėjimo savo vyru – laiškus ji pabaigdavo žodžiais: „Tavo žmona, kuri myli tave labiau už gyvenimą.“ Liudvikas, nors parašė gerokai mažiau laiškų, juos užbaigdavo: „Tavo vyras ir tikras draugas, mylintis tave amžinai.“


ŠVENTUMAS KASDIENYBĖJE

Liudviko ir Zelijos Martenų gyvenimas liudija, kad šventumas gali skleistis kasdienėje šeimos, darbo, vaikų auklėjimo, ligos ir tarpusavio meilės tikrovėje. Jų gyvenimas tapo ypatingu krikščioniškos santuokos ir šeimos liudijimu.

2015 m. spalio 18 d. Liudvikas ir Zelija Martenai buvo kartu paskelbti šventaisiais – tai pirmoji sutuoktinių pora Bažnyčios istorijoje, kartu kanonizuota kaip vyras ir žmona.

Šv. Jonas Paulius II apie šventuosius

„Šventieji niekada nepasensta, jiems negalioja senaties terminas. Jie visuomet lieka Bažnyčios jaunystės liudytojais. Jie niekuomet netampa praeities veikėjais, vakardienos vyrais ir moterimis. Atvirkščiai: jie visuomet yra rytojaus vyrai ir moterys, evangelinės žmogaus ir Bažnyčios ateities, būsimo pasaulio liudytojai.“
Šv. Jonas Paulius II, 1980 m. gegužė

Parengta pagal:
Šumskienė, V. „Labiau verti dangaus“: kas buvo Šv. Teresėlės tėvai Zelija ir Liudvikas Martenai.
Artuma, Nr. 7/8, 2011.
Tauraitė, V. „Šventieji Zelija ir Liudvikas Martenai“.
Magnificat, Nr. 07, 2021.
louisandzeliemartin.org
archives-carmel-lisieux.fr
UNESCO – Alensono adatiniai nėriniai