Maironis apie 1920 m. Fotografija iš
Maironio literatūros muziejaus archyvo
Maironis (Jonas Mačiulis) gimė 1862 m. spalio 21 d. Pasandravyje, Raseinių krašte. Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje ir Peterburgo dvasinėje akademijoje. Baigęs studijas dėstė Peterburgo dvasinėje akademijoje, o nuo 1909 m. iki mirties buvo Kauno kunigų seminarijos rektorius. XX a. trečiajame dešimtmetyje taip pat profesoriavo Lietuvos universitete Kaune. Mirė 1932 m. birželio 28 d., palaidotas Kaune.
Maironis – vienas žymiausių lietuvių poetų, kurio kūryba turėjo išskirtinę reikšmę tautiniam atgimimui ir lietuvių kultūrai. Jo poezijoje ryškūs Lietuvos istorijos, tėvynės, gamtos ir tautinės savimonės motyvai.
MAIRONIS KREKENAVOJE
1915–1918 m., Pirmojo pasaulinio karo metais nutrūkus Kauno kunigų seminarijos veiklai, Maironis apsistojo Krekenavoje pas tuometį kleboną Kazimierą Kazlauską.
Beveik treji Krekenavoje praleisti metai poetui buvo itin kūrybingi. Čia jis parašė didžiąją dalį poemos „Mūsų vargai“, baladę „Čičinskas“ ir nemažai kitų eilėraščių.
Kūrybai įtakos turėjo ir Krekenavos aplinka – Nevėžio pakrantės, slėniai, Varnakalnio pušynai bei tuo metu čia juntamas gyvas kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas. Atsiminimuose Maironis apibūdinamas kaip mąslus, santūrus ir uždaras, tačiau labai pareigingas, punktualus ir drausmingas žmogus.
VEIKLA PARAPIJOJE
Krekenavoje Maironis neapsiribojo vien kūryba. Jis aktyviai įsitraukė ir į parapijos gyvenimą. Tuo metu kalnas, ant kurio stovi bažnyčia, dar nebuvo galutinai sutvarkytas, todėl Maironis kartu su vietos gyventojais lygino teritoriją ir rūpinosi jos aplinka.
Jo iniciatyva prie bažnyčios buvo sodinamos liepos, kurių dalis iki šiol auga bazilikos šventoriuje. Sodinti medelių buvo kviečiami ir vaikai, kuriems poetas aiškino, kaip tai tinkamai daryti.
Bendraudamas su parapijiečiais Maironis taip pat telkė chorą ir režisavo spektaklį „Genovaitė“.
VARNAKALNIS IR MAIRONIO SUOLELIS
Viena mėgstamiausių Maironio vietų Krekenavoje buvo Varnakalnio pušynas. Poetas čia mėgdavo ilgai sėdėti ir ilsėtis gamtoje.
Ir šiandien jo pamėgtoje vietoje, ant Varnakalnio skardžio prie Linkavos upės, stovi Maironiui skirtas suolelis. Manoma, kad ši vieta įkvėpė poetą sukurti eilėraštį, vėliau išspausdintą 1920 m. „Pavasario balsuose“.
Tai rankai ačiū pasakys,
Kuri suolelį tašė, kalė. Čia taip malonu ir ramu!
Pripildo paukščiai čiulbimu
Tą žalią be pastogio salę.
Maironio ryšį su Krekenava iki šiol primena ne tik jo kūryba ir Varnakalnio suolelis, bet ir bazilikos šventoriuje augančios liepos. Čia praleisti metai paliko ryškų pėdsaką tiek poeto gyvenime, tiek Krekenavos parapijos istorijoje.