Šventieji apaštalai Simonas ir Judas Tadas
Autorius A.Przeslańki, 1909 m.
Krekenavos dešinės navos altoriuje, prieš Šv. Antano Paduviečio paveikslą, yra pakeliamas Šv. apaštalų SIMONO ir JUDO TADO paveikslas. Paveikslas tapytas ant drobės (matmenys 2,72 x 1.92 m) Paveikslo apačioje dešinėje autoriaus parašas - "A. Przeslański, 1909".
Antoni Przeslański (1879–1965) gimė Čenstakavoje, ten mokėsi tapybos, nuo 1906 m. bent iki 1915 m., bet, matyt, iki I pasaulinio karo pabaigos gyveno ir dirbo Šiauliuose, p. Zaborskio įsteigtame susivienijime. Vėliau grįžo į Lenkiją. Tuometės Žemaičių vyskupijos bažnyčioms nutapė nemažai paveikslų.
Bažnyčios kalendoriuje minimi spalio 28 d.
Šventasis SIMONAS KANANIETIS
Apaštalas Simonas vadinamas Kananiečiu arba Uoliuoju (Zelotu). Vieni šaltiniai teigia, kad prieš savo atsivertimą jis priklausęs uoliųjų (zelotų) sektai, siekusiai atsikratyti romėnų jungo, tačiau, sekant labiau paplitusia nuomone, jis taip vadinamas dėl savo aistringo domėjimosi Žydų įstatymu, kuriuo jis pasižymėjo prieš tapdamas Kristaus mokiniu. Apaštalas Simonas tapo Jeruzalės vyskupu po apaštalo Jokūbo Jaunesniojo nukankinimo. Aukso legendoje ir Romos brevijoriuje minima, kad Simonas nukeliavo į Mesopotamiją pas Judą Tadą, ir kartu su juo išvyko skelbti Evangelijos į Persiją, kur jie ir buvo nužudyti. Pagal kitą legendą, apaštalas Simonas buvo pjūklu perpjautas per pusę.
Apie apaštalą Simoną žinome labai nedaug, dažniausiai jis minimas kartu su kitais mokiniais aplink Jėzų per Paskutinę vakarienę ir kituose epizoduose, kur visi apaštalai susirinkę kartu. Šv. Simonas globoja visus, kurie pjausto medį, marmurą. Apokrifiniuose šaltiniuose rašoma, jog apaštalas Simonas Kananietis pamokslavo Judėjoje, Egipte ir Libijoje. Po Jėzaus Kristaus kartu su Apaštalu Tadu Judu patraukęs pamokslauti Persijoje ir Babilone, jog minimas lankėsi ir Britanijoje.
Pagal legendą apaštalas mirė kankinio mirtimi prie Juodosios jūros Kaukaze – buvo gyvas perpjautas pjūklu. Dėl to krikščioniškame mene vaizduojamas su pjūklu.
Šventasis JUDAS TADAS
Per Paskutinę vakarienę Judas Tadas paklausė Jėzų, kodėl jis ketina apsireikšti tik apaštalams, o ne pasauliui, o Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 22-23).
Iš hebrajų kalbos išvertus vadą Tadas reiškia - didžiaširdis. Aukso legenda pasakoja, kad apaštalas Tomas pasiuntęs Judą Tadą pas Edesos karalių Abgarą, sergantį raupsais. Karalius jau anksčiau buvo rašęs laišką Jėzui, pripažindamas Jo dieviškumą ir siūlydamas prieglobstį nuo priešų savo karalystėje. Jėzus Abgarui atsakęs, kad šis palaimintas, nes įtikėjo „nė nematęs“, bet atvykti negalįs, kol neatliko savo misijos. Tačiau atsiųs mokinį, kuris jį išgydysiąs. Iš šio laiško Abgaras supratęs, kad negalės Jėzaus pamatyti, pasiuntė dailininką, kuris turėjo nupiešti Jėzaus atvaizdą. Kadangi dailininkas Jėzaus nupiešti nesugebėjo, Jėzus jam padėjęs: prispaudęs sau prie veido drobę, ir joje liko jo atvaizdas. Šią drobę vėliau Judas Tadas ir nugabeno Abgarui.
Atvykęs pas Abgarą, jis pasisakė esąs paties Jėzaus siųstas mokinys. Išvydęs svečio veidą, spindintį nežemiška šviesa, karalius suprato, kad jis tikrai Jėzaus pasiųstas išgydyti jo nuo raupsų. Judas paėmė Jėzaus kadaise siųstą laišką, perbraukė juo Abgarui per veidą, ir šis pagijo.
Judas Tadas yra patekusių į beviltišką padėtį globėjas. Judo Tado prašoma padėti nuo skaistyklos liepsnų ir sprendžiant beviltiškas bylas, tad jis globoja ir karo tarnybos šauktinius, nes šie negali jos išvengti.
Pasak legendų, apaštalas Judas Tadas skelbė tikėjimą Palestinoje, Avarijoje, Sirijoje ir Mesopotamijoje ir mirė kankinio mirtimi Armėnijoje. Pagrindiniai šio šventojo atributai – drobė su Jėzaus atvaizdu, vadinama acheiropoietos (ne žmogaus rankų darbo) ir lazda. Taip pat dailėje naudojami atributai kirvis, armeniškas kalavijas, alebarda, kampainis ir kryžius su ilgu kotu, reiškiantis, kad jis mirė dėl Kristaus.
Paruošė mokytojas Mantas Masiokas