Šv. Liudviko ir Zelijos Martenų su dukra Šv. Kūdikėlio Jėzaus Terese paveikslas

Šv. Martenų su dukra Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Terese paveikslas

Pirmoji sutuoktinių pora Bažnyčios istorijoje, kartu 2015 m. spalio 18 d. paskelbti šventaisiais

Liudvikas Martenas gimė 1823 m. rugpjūčio 22 d. Bordo mieste, Prancūzijoje. Drausmingas, tvarkingas, linkęs į vienatvę ir apmąstymus, Liudvikas išmoko laikrodininko amato. Sulaukęs dvidešimt dvejų, svajojo apie dar vienišesnį gyvenimą. Nuvyko į Šv. Bernardo vienuolyną, tačiau nebuvo priimtas, nes nemokėjo lotynų kalbos. Iš Paryžiaus grįžęs į Alensoną, atidarė savo juvelyrinių prekių ir laikrodžių parduotuvę.

Zelija Geren gimė 1831 m. gruodžio 23 d. Gandelain kaime, šiaurės Prancūzijoje. Ji buvo nepaprastai rūpestinga, darbšti, atsakinga, be galo mylinti ir turinti humoro jausmą.

Būdama trylikos Zelija su tėvais persikėlė į Alensoną. Ji svajojo apie pašvęstąjį gyvenimą, tačiau dėl silpnos sveikatos į vienuolyną nepriimta. Dvidešimt dviejų Zelija, baigusi mezginių amato mokyklą, įsteigė nėrinių dirbtuves.

1858 m. balandį eidama per Šv. Leonardo tiltą Alensone, Zelija pamatė bepraeinantį vyrą ir išgirdo vidinį balsą, jai sakantį: „Tai jis, kurį paruošiau tau“. Šis vyras buvo Liudvikas Martenas. Po trijų mėnesių pažinties 1858 m. liepos 12 d. Liudvikas ir Zelija susituokė. Tuo metu civilinė valdžia nepripažino bažnytinės santuokos, todėl pora pirmiausia turėjo ceremoniją miesto rotušėje, o vidurnaktį prisiekė vienas kitam Alensono Dievo Motinos katedroje.

Šv. Martenų "santuokos medalionas"

Prancūzijoje tuomet buvo įprasta turėti „santuokos medalioną“. Liudvikas, būdamas juvelyras, pats sukūrė santuokos medalioną kaip dovaną Zelijai. Medaliono priekyje vaizduojami Tobijas ir Sara (Tobijo knyga iš Senojo Testamento). Apačioje sutuoktinių krikšto vardai: Liudvikas ir Zelija („Louis“ ir „Zelie“).

Liudvikas ir Zelija patyrė visus žemiško gyvenimo rūpesčius: nuosavas verslas, vaikai, buitis... Zelija ne sykį laiškuose broliui guodėsi dėl didžiulio darbo krūvio. Nėrinių verslas išsiplėtė tiek, kad Zelija samdė iki dvidešimties nėrėjų, kurių pagamintus gabalėlius ji pati sujungdavo į didesnius gaminius.  1870 m. Liudvikas pardavė juvelyro-laikrodininko verslą ir atsidėjo nėrinių verslo finansų ir užsakymų tvarkymui.

Vienas dalykas Martenų gyvenime nesikeitė – Dievas visuomet buvo pirmoje vietoje: šv. Mišios kiekvieną rytą, ištikimas sekmadienio šventimas, bendra malda šeimoje, dalyvavimas rekolekcijose, maldingose draugijose, dosni parama misijoms. Gailestingumo darbai buvo Martenų šeimos kasdienybė: rūpinosi vargšais, nepasiturinčiais, senoliais, nuskriaustaisiais. Vaikus mokė gerbti vargšus.

Sutuoktiniai buvo be galo šiltai mylintys, tačiau kartu ir reiklūs tėvai. Liudvikui ir Zelijai gimė 9 vaikai, 4 mirė maži. Šeimos laiškuose galima išskaityti, jog dukroms duota pašaukimo laisvė, tačiau galiausiai visos penkios dukros tapo vienuolėmis; žymiausia iš jų – šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė; dar viena dukra Leonija – Dievo tarnaitė.

Sutuoktiniai kūrė šiltą ir jaukią namų židinio aplinką, jiems itin svarbus buvimas su šeima. Abu turėjo ir asmeninių pomėgių. Liudvikui patiko žvejyba, literatūra, kelionės, dainavimas, medžioklė, biliardas, gamta. Zelijos pomėgiai: laiškų šeimos nariams rašymas, knygos, bendravimas, artimųjų lankymas, gailestingumo darbai.

Šv. Martenų I-ojo laipsnio relikvija Krekenavos bazilikoje

Energija trykštanti, gyvybinga Zelija būdama 45-erių sulaukė skaudžios diagnozės – krūties vėžys tiek pažengęs, kad operuoti nebeverta. Po metų visiškai pasitikėdama Dievo valia, tačiau fiziškai smarkiai kentėdama Zelija užgeso. Jos gedėti liko 54-erių Liudvikas ir penkios dukterys.

Po žmonos mirties Liudvikas pardavė nėrinių verslą bei namą ir persikėlė į Lizjė miestą, prie Zelijos brolio šeimos.  Sulaukusį 64-erių Liudviką ištiko pirmasis paralyžiaus priepuolis. Vėliau dėl smegenų aterosklerozės trejus metus gulėjo psichiatrinėje ligoninėje. Kai pajėgdavo, pagelbėdavo kitiems ligoniams. Paskutinius dvejus metus nebegalėjo vaikščioti ir buvo slaugomas namuose.

Zelija visuomet buvo kupina prisirišimo ir susižavėjimo savo vyru – laiškus pabaigdavo eilute: „Tavo žmona, kuri myli tave labiau už gyvenimą.“ Liudvikas, nors parašė labai mažai laiškų, juos užbaigdavo: „Tavo vyras ir tikras draugas, mylintis tave amžinai“.