Maironis apie 1920 m. Fotografija iš
Maironio literatūros muziejaus archyvo
Maironis (Jonas Mačiulis) gimė 1862 m. spalio 21 d. Pasandravyje (Raseinių r.), valstiečių šeimoje. Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, Peterburgo dvasinėje akademijoje. Baigęs mokslus profesoriavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, nuo 1909 m. iki mirties buvo Kauno kunigų seminarijos rektorius, trečiajame dešimtmetyje – Kauno universiteto profesorius. Mirė 1932 m. liepos 28 d., palaidotas Kaune.
Lietuvos kultūroje Maironis užėmė ypatingą vietą. Jis yra lietuvių tautos dainius, sukūręs idealizuotą Lietuvos paveikslą ir suformulavęs XIX amžiaus tautos būties problemas.
Maironis Krekenavoje gyveno ir kūrė tarp 1915–1918 metų. Čia jis parašė didžiąją dalį poemos „Mūsų vargai“, baladę „Čičinskas“ bei pluoštą kitų eilėraščių.
Savo atsiminimuose apie Maironį jį pažinojusieji sakė, kad jis buvo savotiškai mąslus žmogus, santūrus ir užsidaręs, labai pareigingas, punktualus ir drausmingas. Kai karo sumaištyje nutrūko mokslai, Maironis apsistojo Krekenavoje pas kleboną Kazlauską. Beveik trys metai, praleisti Krekenavoje, buvo kūrybingi. Nutrūkę seminariniai rūpesčiai, knygnešystės atgarsiai, netoliese gyvenusio J. Tumo – Vaižganto dvasia, graži gamta – Nevėžio pakrantės, slėniai, Varnakalnis su pušų simfonija padėjo dainiui papildyti savo kūrybos aruodą.
Stebino Maironio energija. Kalnas, ant kurio stovi Krekenavos bažnyčia, buvo galutinai nesutvarkytas. Pasitelkęs gyventojus, pats ėmė lyginti duobes ir tvarkyti aplinką. Be medžių bažnyčia atrodė vieniša, be to, nebuvo jokio pavėsio. Maironio dėka nuo kaitrios saulės iki šiol slepiamės po jo sodintų liepų vainiku. Sodinti liepas buvo pakviesti ir vaikai, kuriems poetas aiškino kaip reikia sodinti. Po darbinio bendravimo su parapijiečiais ėmė telkti chorą. Režisavo spektaklį „Genovaitė“.
Poetas ištisas valandas mėgdavo sėdėti ant suolelio Varnakalnio pušyne. Dar ir šiandien, toje pačioje vietoje, šalia Krekenavos girininkijos, ant Varnakalnio skardžio prie Linkavos upės stovi suolelis, skirtas Lietuvos literatūros klasikui Maironiui ir taip jo pamėgtai vietai atminti. Manoma, kad apie šią vietą poetas sukūręs eilėraštį, kuris vėliau atgulė ant suolelio atlošo Varnakalnyje.
Kas tą vietelę aplankys,
Tai rankai ačiū pasakys,
Kuri suolelį tašė, kalė.
Čia taip malonu ir ramu!
Pripildo paukščiai čiulbimu
Tą žalią be pastogio salę.
Pirmą kartą eilėraštis publikuotas 1920 m. „Pavasario balsuose“.
100-ųjų Maironio gimimo metinių minėjime poetas V. Mykolaitis-Putinas sakė: “Mes žinome daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis mums kažkas daugiau negu jie. Ne savo raštų gausumu, ne tematikos svarumu, ne poetiniu artizmu, o lietuviško žodžio galia ir poveikiu mūsų sąmonei,- žodžio, padėjusio mums rasti save, apsispręsti ir visą amžių pasilikti su savo kraštu, su savo tauta“. Maironio talentas universalus, daug apimantis: jungiantis lyrinį eilėraštį, dainą, poemą, istorinę dramą, vertimus ir apmąstymus apie istoriją ir literatūrą.
Parengta pagal Aldonos Juozapaitienės
korporantai.blogspot.com (Alina R.),www.mytrips.lt straipsnius