Gavėnios laikotarpis, kurį pradėjome kovą, tęsėsi beveik visą balandį. Parapijos namuose sumažėjo renginių ir užsiėmimų, tradiciškai lankėme Šv. Rašto studijas, klebonas Gediminas skyrė laiko Krekenavos slaugos ligoninės ir globos namų seneliams, lankė parapijiečius.
Vyraujanti rimtis, besiruošiant artėjančiai Prisikėlimo šventei, buvo atvirkščiai proporcinga sujudimui bazilikos viduje ir išorėje. Pagaliau prasidėję bazilikos restauravimo ir pritaikymo bendruomenės reikmėms projekto darbai sukėlė ne tik daug dulkių, bet ir parapijiečių susidomėjimą. Kaskart sekmadienį susirinkus švęsti Eucharistiją buvo stebima, kiek darbų padaryta, kiek atidengta seno mūro ant sienų, kiek pasistūmėta stogo keitimo darbuose, bazilikai vis daugiau apaugant pastolių labirintais. Būta ne tik nepatogumo, bet ir nerimo, ar spėsime Velykoms turėti bazilikos erdvę švarią ir jau išlaisvintą nuo apsauginių plėvelių sluoksnių... Kiekvienas žinome, ką reiškia remontas savame būste. O tai, kas yra remontas Dievo namuose, jau patyrėme ir vis dar patiriame!
Pirmąjį balandžio sekmadienį Panevėžio vyskupija organizavo Sutvirtinamųjų savaitgalį sužadėtiniams, šiemet priimsiantiems Santuokos sakramentą. Tai buvo puiki proga įgyti žinių, patirti bendrystę, atnaujinti savo Tikėjimą ir pasirengti Sutvirtinimui, dalyvaujant trijų dienų rekolekcijose Panevėžyje, Truskavoje ir mūsų parapijoje. Jaunuolių poras savo erdvėse priglaudėme paskutinę susitikimų dieną, sekmadienį. Kartu dalyvavome šv. Mišių aukoje, o parapijos moterys visus pietų metu vaišino kvapniu kugeliu.
Gavėnios laikotarpiu parapijos Caritas tradiciškai organizavo Ne Blusų turgų, kuris šiemet nors ir nebuvo gausus, bet surinktos lėšos ženkliai prisidės prie parapijos „Vilties“ salės atnaujinimo. Ypatingai šia tradicija visos vyskupijos Carito susirinkime pasidžiaugė ir Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM.
Balandžio 12-ąją, paskutinįjį penktadienį prieš prasidedančią Didžiąją Savaitę, turėjome galimybę sustoti ir pamąstyti, kaip Viešpats veikia mūsų gyvenimuose. Bazilikoje vyko susitaikymo ir vidinio išgydymo pamaldos, kurioms vadovavo Adutiškio klebonas Deimantas Braziulis ir vidinio išgydymo grupė. Pamaldos prasidėjo Aido Adomaičio liudijimu, kuriame jis dalinosi įžvalgomis apie savo gyvenimą prieš ir po sutinkant Kristų. Švč. Sakramento Adoracijos metu buvome lydimi giesmės ir užtarimo maldos, buvo klausomasi išpažinčių. Atsikratę visų vidinių nešvarumų ir purvo drauge šventėme Šv. Mišias, -pasakoja parapijos vaikų ir jaunimo koordinatorė Rugilė Duliūtė.
Mėnesio vidurį žymėjo tradiciniai Švč. Mergelės Marijos atlaidai, kuriuose sulaukėme savojo Ganytojo vyskupo Lino Vodopjanovo OFM. Ši diena buvo ypatinga Linkaučių globos namų auklėtiniams, kurie kartu su savo technologijų mokytoju Arūnu Griauzde, pas mus atvyko šventoriuje pakabinti savo rankomis pagamintų inkilėlių. Vaikai džiūgavo ir tuo pačiu jaudinosi, jog inkilėlių kabinime dalyvauja pats vyskupas! Didžioji jų dalis pirmą kartą gyvenime sutiko tokio rango dvasininką, tad atminimo nuotraukos jiems ypač brangios.
Didžiąją savaitę pasitikome pradėdami po truputį švarintis bazilikoje. Krekenavos ir Naujarodžių moterys įnešė bazilikon pavasarį, papuošdamos erdves augalų kompozicijomis, Kristaus kapą paruošė žibartoniečiai. Vis tik dėl tebesitęsiančių darbų buvo nuspręsta pagrindinių dienų pamaldas rengti visose trijose klebono Gedimino Jankūno aptarnaujamose parapijose. Didįjį Ketvirtadienį Paskutinės vakarienės šv. Mišios buvo aukojamos Upytės Šv. Karolio Boromėjaus bažnyčioje, o Didžiojo Penktadienio Kristaus kančios pamaldos vyko Vadaktėlių Šv. Jono Nepomuko bažnyčioje. Toks pasirinkimas greičiausiai išėjo į naudą. Juk ir mūsų Tikėjimas yra kelionė, tad išeiti už savo sienų ir patirti bendrystę su kaimyninių parapijų tikinčiaisiais yra neįkainojama patirtis, o mažesnės erdvės leido pasijusti arčiau vienas kito ir kartu išjausti Kristaus kančios didybę ir suvokti jos prasmę. Velyknaktis tradiciškai sukvietė visų trijų parapijų žmones į Krekenavos baziliką. Pašventinus ugnį, ant bazilikos sienų šokinėjo žvakių liepsnelės, o visi susirinkusieji įsitraukė į Žodžio liturgiją. Šiais metais ne tik atnaujinome savo Krikšto pažadus, bet į Bažnyčios narius priėmėme keturias naujas parapijietes, kurios tą vakarą gavo Krikšto malonę. Pagaliau suskambo varpai ir Gloria prisikėlusiam Viešpačiui! Aleliuja! Kristus prisikėlė! Kristus TIKRAI prisikėlė! Džiugesiu netvėrė choristų širdys, giedant Velykines giesmes! Į širdį giliai įkrito klebono Gedimino žodžiai apie Prisikėlimą. Kai miršta Dievas, miršta ir žmogus… Kai prisikelia Dievas, prisikelia ir žmogus! Gausus parapijiečių būrys ankstyvą Velykų sekmadienio rytą susirinko bazilikon išgirsti Prisikėlimo žinios. Eucharistiją švęsti pradėjome Velykine procesija aplink baziliką, skelbdami pasauliui Išganytojo pergalę prieš mirtį. Net pučiamųjų orkestras šlovino Viešpatį! Visose trijose parapijose tą rytą buvo skelbiama Prisikėlimo žinia!
Velykų aštuondienį daliai parapijiečių ir beveik visam personalui šiemet išpuolė laimė švęsti piligriminėje kelionėje Ispanijoje. Lydimi savo klebono Gedimino išvykome į savaitės trukmės kelionę didžiųjų Ispanijos mistikų ir šventųjų – Teresės Avilietės ir Kryžiaus Jono pėdomis. Kelionės metu buvome vedami humanitarinių mokslų daktarės Jūratės Micevičiūtės, kuri gyvendama Ispanijoje studijuoja šių šventųjų gyvenimus ir rašo knygas, tad mūsų piligrimystė buvo lydima itin profesionalios žinovės. Per septynias dienas aplankėme net devynis miestus Kastilijos regione, susipažinome su šventųjų gyvenimais, šalies istorija ir tradicijomis, įspūdinga miestų-tvirtovių architektūra ir bažnytiniu menu. Aikčiojome ne tik nuo milžiniškų katedrų auksinių altorių, kuriuose sudėta mums neįprastai daug šventųjų relikvijų, bet ir mažose klauzūrinių vienuolynų erdvėse patyrėme, koks didis buvo šventųjų, su kuriais atvykome susipažinti, troškimas sekti Jėzumi. Plačiau apie kelionę dar turėsime progos sužinoti sekančiame laikraštėlio numeryje.
Piligrimams keliaujant, mūsų parapijoje nenutrūko darbai. Raštinėje budėjęs vargonininkas Mantas sulaukė parapijiečių pagalbos ir kartu su ekonome Brigita išlaikė atsakomybių pasidalinimo egzaminą. Gera žinoti, kad tarp mūsų vyraujanti bendrystė leidžia daryti artimo meilės darbus. Taip pat ir keliavusieji grįžo darsyk įsitikinę, kad ten, kur bendras vardiklis pats Jėzus Kristus, nėra vietos piktajam. Kristus prisikėlė! Kristus tikrai prisikėlė!