Nuo 2013 m. vykstanti savanorių stovykla tampa Žolinės atlaidų tradicija - čia turbūt nebelieka nė vieno atvykstančio piligrimo, nežinančio, jog su baltais, geltonais ar šiais metais mėlynais marškinėliais esantys vaikai ir jaunimas jiems pagelbės. O ir tas vienas kitas, vis dar nežinantis ir užklystantis greitai pastebi ir supranta, jog yra labai laukiamas.
Šiais metais 250 pirštukų, 50 kojyčių ir 25 širdys dovanojo savo laiką ir pagalbą visiems atvykstantiems – automobilių parkavimas, tualetų bei bazilikos aikštės priežiūra, fotografijos, tiesioginės transliacijos vykdymas, rūpestis mažaisiais tikinčiaisiais, patarnavimas šv. Mišių liturgijoje, aukų rinkimas, šv. Rašto skaitinių skaitymas, atnašų nešimas ar skėčio laikymas šv. Komunijos metu.
Atrodo, kaip ir viskas pažįstama ir žinoma, dailiai nulyginta, išmokta, tačiau dalyvavusi stovykloje ir iš labai arti galėjusi matyti kiekvieno savanorio emocijas ir išgyvenimus, norėčiau pasakyt, jog sunkumų buvo – nuo ginčų iki šypsenų, nuo džiaugsmo ašarų iki nuovargio, nuo noro pabėgti iki liūdesio stovyklai pasibaigus. Tačiau nepaisant to, buvo gera matyti, kuomet vienas kito glėbyje ir kartu su tuo palaikančiu žvilgsniu, nuslūgsta emocijos ir savanorio veide vėl sužimba šypsena, kuria jis eina ir dalinasi su mumis visais – darbais ar tiesiog buvimu šalia.
Apie stovyklą liudija ir savanorių atsiliepimai, kurių net nereikia ieškoti ar kitaip stengtis juos rasti, jie tiesiog natūraliai ateina pas mus visus ir telieka tik skaityti bei džiaugtis.
„Ši stovykla mus to ir išmoko. Išmoko pastebėti ir suprasti artimą, patarti ir kartu išsiverkti, mylėti ir džiaugtis už kitą, kai reikia viską apmąstyti maldoje, o vėliau vėl atsistoti ir su šypsena eiti. Moko rizikuoti ir bandyti tai, kas ankščiau atrodė neįmanoma, kad ir kaip banaliai tai gali nuskambėti, bet tai tikra.“ - Otilija
„Stovykla, kurioje dalyvauju nebe pirmus ir jau ne antrus metus, gaila, bet jau įvyko. Iš jo visada grįžtu tik su teigiamomis emocijomis, nepaisant nuovargio ir buvusių pykčių... Iš jos visada grįžti kažkoks kitoks (į gerąją pusę). Krekenavos Žolinės savanorių stovykloje aš užauginau ir dar auginu savo kantrybę, draugiškumą, pozityvumą, meilę artimui“ – Akvilė
„Per tas 8 dienas išmokom daug ko: toleruoti vienas kito ydas ir trūkumus, pastebėti, kai kitam sunku, džiaugtis kito sėkme, priimti kito nuomonę, bet svarbiausia, jog nebijojome vienas kito guosti ir patys paguodos ieškoti kituose, nebijojome pasirodyti silpnesni nei dėjomės esą, nes tą savaitę mes vienas kitam buvome svarbiausi, buvome šeima.“ - Beatričė
AČIŪ JIEMS, didžiųjų Žolinės atlaidų Krekenavoje SAVANORIAMS, už jų buvimą ir pagalbą, o tuo pačiu ačiū ir visam parapijos personalui bei atvykusiems piligrimams, kurie leido augti ir tobulėti.
Projektą finansavo Panevėžio rajono savivaldybė.
