Rugpjūčio 14 d.
Oras kvepia žolynais, kurie jau kitą dieną bus nuskinti ir pašventinti... Nuo pat ryto visa bazilika ir parapijos namai dvelkė laukimu: Didžiųjų Žolinės atlaidų ir kai kam jau penktosios (!) jaunųjų savanorių stovyklos. JAV Lietuvių katalikų religinė šalpa, taip pat keli dosnūs parapijos aukotojai padovanojo lėšų maistui, savanorystės darbų ir kitoms priemonėms, kad parapijos namuose įsikūrę 16 savanorių įvairiomis veiklomis patarnautų Krekenavos Žolinės atlaidų metu. Sugužėjus jauniesiems stovyklautojams, aptarėme stovyklos programą, dienotvarkę, taisykles ir, nieko nelaukdami, kibome į darbus: kas tvarkė virtuvę bei kitas parapijos namų patalpas, kas gamino padėkos už parapijiečių aukas Lietuvos jaunimo dienoms stendą, kas padėjo įrengti pirmąsyk Žolinės atlaiduose pastatytą piligrimų pastogę, kas tvarkė tualetus, ruošė automobilių parkavimo vietas.
Po pietų, pasistiprinę skania koše, vėl kibome į darbus. Tačiau kartas nuo karto žvilgtelėdavome pro langą: gal pagaliau atplaukė baidarininkai, uoliai irklavę dvi dienas, ir dviratininkai, mynę pedalus nuo Panevėžio. Jie visi atskubėjo į Žolinės atlaidų jaunimo dieną. Prasidėjo sutaikinimo pamaldos. Jauni ir seni laukė savo eilės išpažinti nuodėmes ir nusimesti nuo širdies sunkią jų naštą. Šv. Mišiose drauge su mumis meldėsi ir vyskupas Linas. Po jų, išalkę, bet pakylėti, valgėme šaulių paruoštą gardžią košę. Buvo gera padėti kitiems, pajusti dėkingumą už padarytus darbus...
Dienos kulminacija tapo šlovinimas ir Švenčiausiojo Sakramento adoracija, kuri leido užmiršti dienos vargus ir ramiai, su laiminga širdimi eiti pasiilsėti, laukiant pagrindinės Didžiųjų Žolinės atlaidų dienos.
Rugpjūčio 15 d.
Šiandien – pagrindinė atlaidų diena. Žolynų ryšulėliai tikinčiųjų rankose išduoda, kad atėjo svarbiausia vasaros pabaigos šventė – Žolinė. Nuo pat aušros jaunieji savanoriai pradėjo reguliuoti šventės „eismą“ – parkuoti automobilius. Aplink lyg bitelės zujo geltonais marškinėliais apsirengę savanoriai, ruošdami pusryčius, pirmąkart statydami rūšiavimui pritaikytas šiukšliadėžes, stengdamiesi padėti kiekvienam sunegalavusiam ar pasimetusiam piligrimui, nukreipdami jį medikų žinion, surasdami vietą atsisėsti, pasiūlydami puodelį arbatos...
Svarbiausia šios dienos ir visų atlaidų dalis – iškilmingos šv. Mišios – pritraukė kaip niekad daug tikinčiųjų. Nemažai jaudulio patyrė ir mūsų jaunieji patarnautojai, skaitovai, vaikus ir tvarką bazilikoje prižiūrintys savanoriai – visgi tokia svarbi iškilmė. Šv. Mišias vainikavo iškilminga procesija aplink baziliką, į kurią įsijungė tiek mažiausieji, tiek jaunimas, tiek vyresni.
Vėliau vyko Vytauto, Eglės ir Ievos Juozapaičių koncertas „Iš širdies – į širdį“, pamaloninęs atlaidų dalyvius. O savanoriai – parapijos darbščiosios rankelės – vėl atsakingai kibo į savanorystės darbus. Tačiau jų akyse nuovargį nustelbė kažkas ypatingo: lyg pačios į dangų įžengusios Švč. Mergelės Marijos palaiminimas.
Vakare visi susitikome su artimaisiais, kad šį vakarą kartu galėtume pasidžiaugti pagrindinėje miestelio aikštėje vykusia muge bei švente. O ryte vėl subėgsime ten, kur reikalingos mūsų darbščios rankelės – į savanorių stovyklą...
Rugpjūčio 16 d.
Šiandien – kunigų ir vienuolių diena. Nuo pat ryto pailsėję ir žvalūs į stovyklą vėl susirinko jaunieji savanoriai. Nieko nelaukdami pradėjome savo kasdienines savanorystes. Šią dieną gavome nemažiau atsakomybės: aplink vaikščiojo daugybė kunigų ir vienuolių, kuriuos, kaip tikri savanoriai, sutikome itin maloniai bei šiltai. Šv. Mišios dar niekad nebuvo „šventesnės“: suskaičiavome virš 40 kunigų. Visi be galo džiaugėsi išgirdę malonius mums gerai pažįstamo arkivyskupo Liongino Virbalo žodžius. Pietavome drauge taip pat su mūsų senais pažįstamais: Panevėžio Šv. Juozapo globos namų gyventojais ir jų slaugytojais, vos ne kas mėnesį apsilankančiais Krekenavos bazilikoje vykstančiuose kasmėnesiniuose Švč. Mergelės Marijos atlaiduose.
Atlikę visus numatytus savanorystės darbus, suskubome ruoštis dar vienam ypatingam vakarui: parapijos vaikų ir jaunimo grupė „Žolynėlis“ šventė savo 4-ąjį gimtadienį. Jame dalyvavo ir svečiai: vyskupas Linas, parapijos klebonas kun. Gediminas, vargonininkas Arūnas, klierikai Raimundas ir Normundas, ūkvedys Tomas... Pasistiprinę šventine vakariene, pasidalijome įspūdžiais, kodėl verta būti „Žolynėlio“ nariu, aptarėme įsimintiniausius įvykius ar renginius, pasijuokėme, prisiminę linksmiausius nutikimus iš šios grupės veiklos. Tada suskubome skirstytis į grupeles: vyko orientacinis žaidimas „Prisimink „Žolynėlio“ istoriją“ po stovyklavietės teritoriją. Vėliau sekė padėkų įteikimas ištikimiausiems „Žolynėlio“ nariams. Smagu, kad „Žolynėlio“ narių daugėja. Šiais metais nario priesaiką priėmė dvi merginos: Simona ir Kamilė. Suvalgius torto, prasidėjo šokiai bei šėlionės. Jau naktį, pavargę, bet kupini džiaugsmo ir džiaugdamiesi pagausėjusiomis grupelės narių gretomis, nuėjome ilsėtis.
Rugpjūčio 17 d.
„Patarnaukite vieni kitiems, kaip geri visokeriopos Dievo malonės šeimininkai, sulig kiekvieno gautąja malone“ (1 Pt 4, 10) – šiais žodžiais pradėjome ketvirtąją stovyklos dieną. Ši atlaidų diena buvo skirta katechetams bei tikybos mokytojams. Atlikę jau įprastus darbus, išskubėjome į šv. Mišias, kurias aukojo vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, ir kurio homilija sujaudino ne vieną bazilikoje buvusį katechetą ar mokytoją. Vyskupas Linas pasveikino dalyvavusius katechetus, įteikė vyskupijos dekanatų tikybos mokytojams kanoninius siuntimus.
Sparčiai ir kokybiškai atlikę numatytus savanorystės darbus, turėjome laisvo laiko. Tad dieną užbaigėme grožėdamiesi nuostabiais vaizdais iš Krekenavos regioninio parko apžvalgos bokšto. O vėliau sužaidėme pasitikėjimo žaidimą: vienas žmogus veda užsimerkusį ir visiškai vedliu pasitikintį žmogų. Ši diena išties buvo pasitikėjimo bei užsidegimo patarnauti vieni kitiems diena. Bet viskas kuo puikiausiai pavyko: rytinė malda buvo Dievo išklausyta.
Rugpjūčio 18 d.
Šiandien – ligonių, slaugytojų, medicinos darbuotojų ir „Carito“ diena. Diena prasidėjo įprastai: ruošėme pusryčius, tvarkėme virtuvę, parapijos namų erdves, tualetus... Šv. Mišiose pagelbėjome seneliams iš Krekenavos globos namų. Buvo be galo gera matyti spindinčias, dėkingumo kupinas senukų akis. Atrodo, lyg ir nieko tokio ypatingo nepadarėme, bet mūsų bendravimas jiems reiškė daug.
Po pietų atsikratėme piktų „kaimynų“. Nesupraskite tiesiogiai: mūsų „kaimynai“ –širšuolų lizdas, įsikūręs parapijos namuose ir jau kurį laiką nedavęs ramybės ir parapijos darbuotojams, ir stovyklautojams, ir piligrimams.
Vakare vyko vidinio išgydymo pamaldos, taip pat, kaip ir kiekvieną atlaidų dieną, šv. Mišios.
Jau sutemus, energijos likučius iššvaistėme žaisdami slėpynes lauke.
Rugpjūčio 19 d.
Priešpaskutinė Žolinės atlaidų diena buvo skirta Gyvajam rožiniui, Marijos legionui bei kitoms maldos grupėms. Diena vėl prasidėjo įprastomis savanorystėmis. Šv. Mišių metu ir po jų pagelbėjome, pasitarnavome atlaidų dalyviams.
Vakare sulaukėme atkakliųjų dviratininkų iš Panevėžio Šv. apašt. Petro ir Povilo parapijos, taip pat gausaus būrio piligrimų iš įvairių vietovių. Po vakarinių šv. Mišių organizavome Fatimos Švč. Mergelės Marijos procesiją su žvakėmis bazilikoje. Skaitėme šio apsireiškimo istoriją, nešėme Švč. Mergelės Marijos statulą, o aplink prieblandoje degė žvakės, giedojo susirinkę žmonės. Buvo išties nuostabu sekti paskui mūsų Švč. Mergelę Mariją.
Atėjo paskutinis vakaras stovykloje. Po vakaro maldos pavargę sugulėme pailsėti prieš paskutinę ir, tikėtinai, sunkią atlaidų dieną.
Rugpjūčio 20 d.
Šiandien – paskutinė savanorių stovyklos diena. Atlikome jau įprastus savanorystės darbus, bet su kitokiomis nuotaikomis: juk šie darbai buvo tapę mūsų dienos dalimi, o šiandien juos atliekame jau paskutinį kartą... Šv. Mišias aukojo kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Žinoma, dalyvavo ir mūsų vyskupijos ganytojai. Šiandien, kaip niekad, daug vaikų klegėjo bazilikos vaikų kampelyje, kadangi ši Žolinės atlaidų diena buvo skirta šeimoms. Po šv. Mišių patarnavome atlaidų dalyviams, piligrimams.
Vakare, atlikę sunkiausius ir galutinius savanorystės darbus, susirinkome aptarti visos besibaigiančios stovyklos programos. Po savaitės smalsumo pagaliau sužinojome, kas visą tą laiką buvo mūsų „angelais sargais“: siuntė laiškelius, meldėsi, padėjo tarnystėse. Atsisveikinant netrūko nieko: braukėme ašaras, bet tuo pačiu metu skambėjo ir juokas, neatsiejamas nuo šios stovyklos kasdienybės. Grįžome į namus įgiję naujos patirties, įspūdžių, kurių nepamiršime visą savo gyvenimą, o už tai turime būti dėkingi ir mūsų nuostabiems vadovams – Kęstučiui, Julijai, Svajonei.