Tarp dvasininkų, okupacijos metu tyliai ir atkakliai dirbusių savo darbą, kentėjusių sovietų persekiojimus, lagerių kančią, pastoracine veikla stiprinusių žmonėms tikėjimą ir viltį - ir prelatas Kazimieras Dulksnys (1910 02 09-2001 12 09). Šiemet pažymime 110-ąsias šios neeilinės asmenybės gimimo metines...
Prelatas K. Dulksnys gimė 1910 m. vasario 9 dieną Kupiškio parapijoje, Skodinių kaime, Juozo ir Veronikos Dulksnių šeimoje, kurioje dar augo brolis Povilas ir keturios seserys: Adelė, Akvilė, Ona ir Marijona. Kazimieras mokėsi Kupiškio pradžios ir vidurinėje mokyklose, Rokiškio gimnazijoje. Kauno kunigų seminariją baigė 1935 metais, studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete.
1935 metų birželio 15 d. teologijos kurso seminaristus absolventus, tarp kurių buvo ir K. Dulksnys, arkivyskupas Juozapas Skvireckas įšventino į kunigus.
Vikaras, administratorius
Į kunigus įšventintas jaunas kunigas K. Dulksnys 1935 m. birželį paskirtas Ramygalos, o nuo 1936 m. sausio - Pasvalio vikaru. Ramygaloje talkino klebonui Jonui Jusiui, Pasvalyje - kanauninkui Kazimierui Kriščiūnui. Čia dirbo šešerius metus, tada buvo paskirtas į Užpalius, tačiau vikaravo vos keturis mėnesius, o 1942 m. gegužę perkeltas administratoriumi į Tauragnus. Ten vyskupo K. Paltaroko nurodymu 1947 m. parašė Tauragnų bažnyčios ir parapijos istoriją. Jo rūpesčiu 1942-1943 m. buvo atnaujinti beveik visi bažnyčios paveikslai ir stacijos. 1941 m. birželio 25 dieną keršydami už partizanų veiklą bolševikai sudegino visus beneficinius parapijos trobesius: kleboniją, viralinę-skalbyklą su gyvenamuoju butu, rūsius, vištidę, klojimą, akmeninį tvartą, malkinę, svirną ir šulinio rentinius. Išliko tik parapijos salė, špitolė ir gyvenamasis zakristijono namas. Klebono K. Dulksnio rūpesčiu senosios klebonijos vietoje 1943 metais pastatyta nauja medinė klebonija, statybai panaudota ir karčiamos medžiaga. 1944 m. liepos 9 dieną bažnyčia sudegė. Sudegė ir mediniai paminklai šventoriuje, dviaukštė varpinė, kurioje buvo įkurtas bažnytinis muziejus. Apie bažnyčią, jos altorius, paveikslus, skulptūras bei kitus meno paminklus galime sužinoti tik iš detalaus kun. K. Dulksnio aprašo. Sudegus bažnyčiai, klebonas ėmė rūpintis laikinosios bažnyčios įrengimu parapijos salėje. Neilgai trukus salės viduje buvo įrengti du altoriai, padirbtas Dievo stalas, sakykla, papuošta Kryžiaus keliais (stacijas paaukojo vysk. K. Paltarokas). Klebono K. Dulksnio pastangomis sutvarkyta išorė - laikinasis šventorius: aptvertas tvora, pastatytas iš aikštės atkeltas kryžius, pastatyta ir įrengta laikinoji varpinė su varpu.
1947 m. gegužę kun. K. Dulksnys paskiriamas Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios klebonu ir Rokiškio dekanato dekanu. 1949-aisiais sovietinė valdžia pareikalavo iš kunigų, kad pasirašytų raštą, kuriame popiežius buvo kaltinamas šmeižtu ir laikomas karo kurstytoju. Kun. K. Dulksnys rašto nepasirašė, nepasirašė jo ir kiti kunigai. Tapęs nepaklusniu sovietinei valdžiai K. Dulksny Rokiškyje nebegalėjo dirbti.
Saugumo akiratyje
1949 m. rugsėjį vyskupas K. Paltarokas K. Dulksnį paskyrė Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios administratoriumi, o 1951 m. vasarą pakėlė Panevėžio katedros kapitulos kanauninku. Jis buvo Valstybės saugumo komiteto (VSK) 4 valdybos 3 skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis, vyr. leitenantas Gudavičius rašo, kad „1957 m. lapkričio 28 dieną kratos metu Panevėžio Petro ir Povilo bažnyčioje rasta ir paimta kun. Dulksnio antitarybinio pobūdžio pamokslų konspektai. Tuose konspektuose Dulksnys šmeižia tarybinės vyriausybės politiką, socialistinę santvarką, pranašauja dabartinės padėties nepastovumą ir stengiasi nuteikti tikinčiuosius prieš tarybų valdžią. Be to, kunigas Dulksnys pas save bažnyčioje slėpė antitarybinę literatūrą ir religinio-nacionalistinio turinio eilėraščius, kurie buvo perduoti jam saugoti ir atspausdinti esant palankioms sąlygoms. Dulksnio antitarybinę veiklą patvirtina kratos metu paimti daiktiniai įrodymai ir grafinės ekspertizės aktas“. Už nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 58-10 str. 1 dalį K. Dulksniui iškelta baudžiamoji byla. Jį suėmus, vyskupas K. Paltarokas kanauninką pakėlė kapitulos prelatu.įgaliotas atstovauti Panevėžio vyskupijos reikalams Tarpdiecezinės kunigų seminarijos Kaune Ekonominės komisijos posėdyje. Sovietinės valdžios bandymams Kunigų seminarijoje įdarbinti ateistą pasaulietį dėstytoją, kuris sektų klierikus, pasipriešino vyskupas K. Paltarokas, o kad tokio dėstytojo nebūtų, pasisakė vyskupo įgaliotas K. Dulksnys. Dėstytojas nebuvo paskirtas. Daugelis stebėjosi kunigo drąsa ginti seminarijos reikalus ir bijojo, kad tai jam gali brangiai kainuoti. To okupacinė valdžia negalėjo dovanoti. 1957 m., prieš pat Kalėdas, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje ir jos klebono kan. K. Dulksnio namuose buvo padarytos kratos, o klebonas suimtas. Saugumas per kratą Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios bokšte surado nepriklausomos Lietuvos laikais išleistų mokslo bei religinių knygų, žurnalų, brošiūrų, katalikiškų organizacijų dokumentikos, poezijos sąsiuvinių. Tai buvo puikus pretekstas apkaltinti bažnyčios kleboną ir su juo susidoroti. Viskas buvo aprašyta saugumiečių kunigui K. Dulksniui sukurptoje byloje.
Per naktinę kratą kunigo bute paimtas 21 „daiktinis įrodymas“: pasas; kulto tarnautojo pažymėjimas; liudijimas Nr. 447 K. Dulksnio vardu; 11 knygų: P. Jako „Žmogus tarp žmonių arba naujasis humanizmas“; P. Venckaus „Fundamentalinės teologijos paskaitos“ (1931 m.); Malakauskio „Įgimtoji teisė“ (1934 m.); Malakauskio „Viešosios bažnytinės teisės“; Tihamera Toth „Kristus ir jaunimas“, Šalkauskio „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“; Stankevičiaus „Dora“; A.Liepinio „Kitų pėdomis“ (I, II ir III tomai); „Arkivyskupas Jurgis Matulevičius“; Blažio „Tolerancija kaip kultūros principas“; knygai priskirtas ir „Tiesos kelias“ (2 tomai); rinkinys „Gyvojo žodžio tarnyboje“; išeivių maldaknygė; brošiūros: „Sugrįžkime į Mišias“ (1946 m.) ir Matuso „Penkios žinotinesnės naujų laikų sektos“. Be to, paimti užrašai ant devynių atskirų lapelių, penki lapai spausdinti mašinėle ir vyskupo K. Paltaroko 1942 m. kovo 22 d. laiškas kunigams ir tautiečiams. Radus tokius „svarius“ antitarybinės veiklos įkalčius, kun. K. Dulksnys išvežtas į Vilniaus saugumo kalėjimą.
Atlikus grafologinę ekspertizę nustatyta, kad pamokslų konspektai, rasti bažnyčioje, rašyti kun. K. Dulksnio. Prasidėjo tardymai, o vasarį parengta ir kaltinamoji išvada: K. Dulksnys kaltinamas, kad bažnyčioje ir namuose laikė antitarybinę literatūrą. „Nurodytose knygose visumoje arba atskiruose straipsniuose yra šmeižiama Tarybų Sąjunga, jos santvarka, komunistų partija bei tarybinių žmonių gyvenimas, o kai kuriuose iš jų atvirai kviečiama kovoti su tarybine santvarka ir komunistines idėjas... tai yra įvykdyti nusikaltimai, numatyti RTFSR BK 58 - 10 str. I dalimi“.
Teismo posėdis buvo uždaras. LTSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų teisminei kolegijai K. Dulksnys kalbėjo: „Kad mano asmeninėje bibliotekoje yra antitarybinė literatūra, aš sužinojau tiktai kratos metu. Anksčiau aš ją laikiau moksline religine literatūra. Aš ja ir naudojausi kaip moksline religiniams reikalams.“ Kaltinamasis manė, kad buvęs administratorius bus atrinkęs antitarybinę literatūrą, todėl apie bažnyčios bokšte esančią nežinojo. „1942 metais vyskupo Paltaroko laišką aš radau raštinėje ir neradau reikalo jo sunaikinti, nes tai buvo oficialus viršininko raštas“. Nepaisant tokio paaiškinimo, kolegija K. Dulksnio kaltę laikė įrodyta ir pripažino jį kaltu bei nubaudė 2 metų laisvės atėmimu. Bausmę kunigas atliko Mordovijos lageryje.
Atlikęs bausmę ir sugrįžęs į Lietuvą, prelatas nebuvo paliktas ramybėje. Vėliau saugumas jo byla domėjosi tris kartus: 1968 m. spalio 29 dieną norint užmegzti kontaktus su K. Dulksniu; 1975 m. balandžio 30 dieną - dėl kelionės į užsienį ir 1983 m. gegužės 20 dieną - tikintis, kad jis bus išrinktas vyskupijos valdytoju. Šie susitikimai turėjo aiškų tikslą - priversti K. Dulksnį saugumo organams dirbti ar bent talkinti. Tik 1989 m. lapkritį K. Dulksniui buvo išduota pažyma apie jo reabilitavimą.
Vėl Panevėžio vyskupijoje
Į Lietuvą prelatas grįžo 1959 m. rudenį, tačiau Religinių kultų įgaliotinis neleido dirbti Panevėžio vyskupijoje. Jis paskirtas altarista į Merkinę (Kaišiadorių vyskupija), o 1962 m. pavasarį perkeltas į Nedzingę administratoriumi. Tikinčiųjų, kurie rašė laiškus į Maskvą, pastangomis K. Dulksniui 1963-aisiais buvo leista sugrįžti į Panevėžio vyskupiją, kur jis buvo paskirtas Krekenavos parapijos klebonu, vėliau išrinktas vyskupijos kapituliniu vikaru. O kai Jonas Paulius II 1989 m. Panevėžio vyskupijos apaštaliniu administratoriumi paskyrė vysk. Juozą Preikšą, jis savo dešine ranka - generalvikaru - pasiskyrė kapitulos pirmininką prel. K. Dulksnį. Šias pareigas užėmė iki jį Viešpats pasišaukė į Amžinybę.
Parapijiečių meilę ir pagarbą kunigui liudijo gausybė žmonių, susirinkusių į laidotuves. Laidotuvių šv. Mišias Panevėžio Katedroje aukojo Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas, Vilniaus arkivyskupo augziliaras ir generalvikaras Juozas Tunaitis ir Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis, 48 kunigai ir gausus būrys Vilniaus kunigų seminarijos klierikų.Prelatas K. Dulksnys palaidotas Panevėžio Ramygalos gatvėje esančiose kapinėse, kunigams skirtuose kapuose.
