Brangūs broliai ir seserys,
Pirmosiose Kalėdose nebuvo nei Kalėdų eglutės, nei Kalėdų senelio, nei įvairiaspalvių lempučių ir žaisliukų, nei balta staltiese apkloto ir įvairiausiais valgiais nukrauto stalo. Nebuvo nei Jėzaus senelių, Joakimo ir Onos, nebuvo dėdžių ar tetų, pusbrolių ar pusseserių, netgi kaimynų. Pirmąsias Kalėdas Jėzus, Marija ir Juozapas – Šventoji Šeima šventė vieni, apsupti tik naminių gyvulių: jaučio, asilo, ir, reik manyt, kelių vištų ar žąsų būrio. Vėliau prie jų prisijungė Dievo angelai, netoliese bandą ganę piemenėliai ir jų avys.
Šie metai mus visus ir pasaulį suvienijo netikėtu būdu. Pandemijos sukeltas egzistencinis nerimas neaplenkė nei vieno iš mūsų. Viruso grėsmė verčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir trapumą, apie visuomenės solidarumo ir savitarpio pagalbos reikšmę. Negalime slėpti – asmeniškai kiekvienam tai sunkus laikas. Jaučiamės nesaugūs, persekioja nerimas dėl ateities, dažnas išgyvena bendrystės stoką. Tačiau, kaip žmonijos istorinė patirtis rodo, kiekvienoje krizėje slypi ir naujų galimybių atradimas. Iššūkiai ir išbandymai tarsi pabudina žmonių jėgas, protus ir kūrybiškumą naujai pažvelgti į mūsų tikrovę. Pastarieji metai tapo mokykla ir jauniems, ir vyresniems: atradome virtualaus mokymosi bei komunikacijos galimybių, patyrėme nuotolinį darbą, pravėrėme elektroninių parduotuvių duris, o svarbiausia – šis laikas tapo proga lavinti mūsų gebėjimą atjausti ir padėti vieni kitiems. Dar geriau suvokėme, kad esame viena žmonių šeima. Tikime, kad pasaulį šios pamokos teigiamai veiks ir įveikus pandemiją.
Atrodo, kad šiais, visuotinės pandemijos metais, pasaulis vėl gauna progą išgyventi pirmųjų Kalėdų patirtį. Suvaržytas judėjimas tarp giminių, draugų ir kaimynų, nespėtos laiku įsigyti ar atkeliauti kalėdinės dekoracijos ir dovanos, vienišumas ir liūdesys, kad neskanausime močiutės paruoštos firminės mišrainės ar kito skanumyno, neišgirsime senelio pokštų ir kalbų apie politiką bei sportą, o kur dar visi tie, kurie šių metų Kalėdas ir Naujuosius Metus ligoninėse sutiks kaip pacientai, gydytojai ar slaugytojai, be galimybės būti aplankyti ir pastiprinti artimųjų betarpiško dėmesio...
Tikrai, šių metų Kalėdos bus kitokios, bet nebūtinai prastos ar blogos. Atsiminę pirmųjų Kalėdų Betliejuje paprastumą ir kuklumą, turime progą ir mes, kai ką, tam tikru pertekliumi paženklintose šių laikų Kalėdose, supaprastinti ir išgyventi kukliau. Švęsime šeimos namų aplinkoje, kuriuos Lietuvoje dauguma turime, nes pas mus nevyksta karas, gamtos stichijų siautėjimas ar kiti neramumai. Taigi, artimoje, pačių saviausių aplinkoje, neskubėdami pabėgti į individualią išmanaus telefono, planšetės, kompiuterio ar televizoriaus erdvę, ieškokime būdų vėl būti kartu. Būti kartu valgant, būti kartu žaidžiant stalo ar kitokius žaidimus, būti kartu žiūrint smagų kalėdinį filmą, būti kartu meldžiantis, stebėti Bernelių Šv. Mišias.
Labai svarbu nepamiršti bendros maldos, nes ji geriausiai, daug geriau negu 4G ar 5G ryšys, sujungia mums su tais, kurie brangūs ir mieli mūsų širdžiai, kuriuos mylime ir jaučiame, kad esame jų mylimi. Malda sujungia mus su Dievu, vienus su kitais, gyvais ir mirusiais, sergančiais, senstančiais, toli esančiais, galiausiai, sujungia su savimi pačiais, neleidžia įsigalėti baimei ir beviltiškumui. Kalėdose labai svarbi bendra malda, giesmė, uždegtos žvakelės šviesa ir prakartėlė -Betliejus, geriausiai, pačių pasigamintas ar apipavidalintas, kuriame atpažįstame ir priimame tikrąjį Kalėdų Stebuklą – žmogumi dėl mūsų gimusį Dievo Sūnų Jėzų Kristų!
Žmogumi tapęs Dievas, Jėzus, ir yra pats tikriausias kalėdinių švenčių Stebuklas ir Dovana. Dievo Dovana visam pasauliui, taip dažnai varginamam įvairiausių juodulių, skausmų, ligų, karų, konfliktų, krizių ir kitokių mūsų žmogiškąjį ribotumą primenančių išmėginimų. Išgyventi tikrą šv. Kalėdų džiaugsmą – tai atpažinti Dievo gailestingosios meilės dovaną Jėzuje ir ją su nuoširdžiu dėkingumu ir kuklumu priimti. Tikrai mylintiems ir mylimiems, nereikia nei brangių dovanų, nei tūkstančių lempučių, nei trankių fejerverkų, užtenka žinojimo, kad mylintiems Dievo meile, ji yra amžina, ir, kad niekas negali nuo jos atstumti. Apaštalas Paulius primena: „Kas gi mus atskirs nuo Kritaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? <...> Tačiau visa mes lengvai nugalime per tą, kuris mus pamilo. <...> ir niekas negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (plg. Rom 8, 35-39).
Šiandienos pasaulis, ypač ištikus globalinei pandemijai, laiko tarpusavio pagalbos egzaminą. Ištikę sunkumai, socialinė atskirtis ir susipriešinimai turi būti įveikiami tiesiant tiltus tarp skirtingų socialinių grupių, gerbiant skirtingai mąstančius, ieškant būdų, kad kiekvienas žmogus, o ypač silpniausi atrastų savo vietą visuomenėje bei prisidėtų prie valstybės stiprinimo. Čia labai svarbi yra pagalbos, dosnios širdies, atidos kitam žmogui kultūra. Prie jos kūrimo prisideda tie, kurie gerbia kitų įsitikinimus, įsiklauso vieni į kitų argumentus, gerbia teisę pasakyti savo nuomonę. Bažnyčia siūlo savo pagalbą stiprindama piliečių moralinius gebėjimus per pagarbą Dievui ir kitam žmogui bei kviečia dosniai prisidėti kuriant pilietinę visuomenę. Ji jaučia pareigą ir atsakomybę tarti žodį svarbiais moraliniais klausimais ir viliasi, kad tokiu būdu tvirtina demokratinės visuomenės pagrindus bei prisideda prie meilės civilizacijos kūrimo. Ji tiki, kad toliau tęsia žmonijos istorijoje Kalėdų įvykio įkūnijimą šiandienos žmonių širdyse ir kultūroje. Ji meldžia, kad Dievas, kuris „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16), ir toliau globotų šiandienos žmones, dovanodamas jiems drąsą kurti bendrystę, neblėstančią viltį gyventi ir džiaugsmą tarnauti vieni kitiems.
Būtent tokia Meilė, kurios gimimą, atėjimą į šį pasaulį švenčiame Kalėdose ir yra svarbiausias ir didžiausias Stebuklas bei Dovana, kurios galime tikėtis ir linkėti patirti vienas kitam, nepaisant atstumų ir įvairiausių suvaržymų, kuriuos tenka išgyventi.
Pirmosiose Kalėdose Betliejuje, nepaisant visų aukščiau minėtų aplinkybių, buvo džiaugiamasi ir švenčiama. Pasirodo, tikrai meilei priimti ir dalintis reikia ne tiek jau daug - geros valios kitiems kupinos širdies ir akių, tokių kaip Motinos Marijos, globėjo Juozapo, piemenėlių, angelų ir mūsų.
Palaimingų, Dievo ir artimo meilės kupinų šv. Kalėdų ir viltingų Naujųjų 2021-ųjų Viešpaties metų!