Mieli broliai ir seserys!
„Brangią dieną švęsdami užgimimo Viešpaties, linksminkimės ir džiaukimės“ – pakiliai giedame šiomis dienomis su visa tikinčiųjų bendruomene. Esame kviečiami džiaugtis, nes didžius dalykus Dievas daro savo mylimiems žmonėms. Džiugesys visada pirmiau pralaužia užtvarus, kliūtis, susikurtas ribas ir baimes, kad galėtų prasiveržti iš žmogaus asmens gelmių. Baimė, išgąstis, sumišimas tai reakcijos, emocijos ir išgyvenimai, kurie paženklino visus Mesijo užgimimo istorijos dalyvius. Dievas per savo angelą juos kvietė nebijoti, neprarasti vilties ir neužverti durų Dievo žingsniams.
Zacharijo istorija atskleidžia, jog žmogus, nepaliaujamai melsdamas Dievo malonės, gali sulaukti ir gilios senatvės, tačiau jau nebeturėti vilties, kad Dievas dar pažvelgs į jo tariamą gėdą, į jo rūpestį. O Dievas visgi pažvelgė į tų senolių gyvenimus, idant parengtų kelią ne tik Mesijo užgimimui, bet ir jų pačių asmeniniam džiaugsmui. Zacharijas išgirdo:,,Nebijok, tavo prašymas išklausytas <...> Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, nes jis bus didis Viešpaties akyse" (Lk 1, 13-15). Dievas drąsina nebijoti, kai senatvė artinasi, ir neprarasti vilties, kai rodos, kad tavo malda nėra išklausyta. Dievo užmojai išsipildo atėjus tinkamam metui, įvyksta tuo laiku, kurį parenka ne žmogus, bet Viešpats.
Marijos istorija pasakoja apie sumišimą, koks ištinka jauną žmogų, kai jis sužino apie Dievo jam parengtą didingą pašaukimą. Spontaniškai kyla klausimas: kaip tai galės įvykti, kai regis nėra jokių tam sąlygų? Dievo angelas drąsina sakydamas:,,Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą“ (Lk 1, 30). Koks didis džiaugsmas, kai žmogus randa malonę Dievo akyse!
Juozapo istorija rodo Dievo ištikimybę ir nuoseklumą ruošiant žmoniją Atpirkėjo užgimimui. Jėzaus kilmės pasakojimas vardina daugybę žmonių, kur Dievas karta po kartos rengė Juozapo ir Marijos susitikimą ir bendrą jų istoriją, tačiau tam metui atėjus Juozapas bando tylomis pasišalinti nuo savo išrinktosios. Juozapas išsigando ir suabejojo ar jam dera dalyvauti Marijos gyvenime ir tapti jos istorijos dalininku? Gal verčiau palikti ją, o pačiam pasukti savo keliu? Juozapas išgirdo:,,Nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos" (Mt 1, 20).
Vis dėlto gi joks žmogus negali pamiršti tos tiesos, apie kurią Antuanas de Sent Egziuperi knygoje „Mažasis princas" rašė: tampi amžinai atsakingas už tą, ką prisijaukinai (arba už tą, ką pamilai). Bičiuli, tu tampi amžinai atsakingas už žmogų, kuris tave įsileido į savo gyvenimą.
Be jokios abejonės, visi šie minėti bibliniai asmenys Atpirkimo istorijoje atliko ypatingus vaidmenis, į kuriuos lygiuotis nedrįstame, tačiau Kalėdų nakties liturgijoje nuskamba dar vienas Dievo padrąsinimas: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas“ (Lk 2, 10b-11). Šiuos žodžius išgirdo piemenys, kurie naktį budėjo ir pakaitomis sergėjo savo kaimenę. Piemenys - tai žmonės, kurie užsiiminėjo ne kažkokia ypatinga veikla, bet tiesiog dirbo visiems labai reikalingą darbą, garantavusį Dievo tautos prasimaitinimą bei pragyvenimą.
Jūs brangūs broliai ir seserys, kiekvieną dieną daug laiko skiriate darbams, kurie yra gyvybiškai svarbūs mūsų visuomenės funkcionavimui bei kiekvieno jūsų šeimos pragyvenimui. Todėl šiandien visi esame kviečiami nors trumpam atsitraukti nuo savo svarbių darbų ir skubėti prie Betliejaus grotos, kad pamatytume Dievo stebuklą mažame kūdikyje. Kūdikis juk nesukelia baimės, bet kaip tik išlaisvina tokius žmogaus gebėjimus kaip švelnumą, atsakomybę, rūpestį kitu, įsipareigojimą, veiklumą, būtinybę apmąstymams - viską, kas žmogų daro žmogumi.
Brangūs tikintieji, kelerių pastarųjų metų iššūkiai mums atseikėjo nemažai ir baimių, ir nuovargio, ir sumaišties, ir pykčio, ir noro nuo viso to pabėgti, pasišalinti, bet lengvų sprendimų čia nebūta. Mes krikščionys, ištikti iššūkių, kurie mums kelia baimę, negalime užsisklęsti savyje ir tapti sukaustyti bei neveiksnūs, arba pasiduoti vien tik pykčiui, neapykantai. Dievas mus skatina ne bijoti, bet gyvenimą mylėti ir drąsiai imtis atsakomybės.
Čia verta prisiminti Kijevo didįjį arkivyskupą Sviatoslavą Ševčiuką, kuris prasidėjus karui pasidavė ne baimei, bet Dievo įkvėpimui drąsinti savo tautos žmones tokiais žodžiais:,,Nugali ne neapykanta, bet meilė. Meilė gimdo didvyrius, o neapykanta - nusikaltėlius. Todėl raginu mus visus: mokykimės mylėti šiuo tragišku metu. Nepasiduokime neapykantos nelaisvei. Nesinaudokime neapykantos kalba ir jos žodžiais. Kaip sako senovės išmintis, tas, kuris nekenčia priešo, jau yra jo nugalėtas. Mes nugalėsime meilės galia - meilės savo tėvynei, Dievui ir savo artimui“.
Brangūs geros valios žmonės, juk kiekvienas laikmetis sukelia savas sumaištis, skatina savas baimes, pasėja neviltį, bet Dievo meilė niekada nepaliauja drąsinti kiekvieno iš jūsų: ,,nebijok, tavo prašymas išklausytas“ arba „nebijok priimti šio asmens į savo gyvenimą", arba ,,nebijok, tu radai malonę pas Dievą", arba „nebijok, nes dėl tavęs gimė Išganytojas“.
Nors mūsų Dievas pasirodė esąs silpnas ir gležnas kaip mažas kūdikis, tačiau Jo įsikūnijimas mums patvirtino, kad Kristus besąlygiškai pamilo mus, todėl Jis tapo amžinai atsakingas už mus. Dėl šios priežasties, mieli broliai ir seserys, linksminkimės ir džiaukimės tokią brangią dieną švęsdami užgimimo Viešpaties!
Džiugių Šv. Kalėdų ir
Taikos bei ramybės kupiny 2023 Viešpaties metų!
+ Linas Vodopjanovas OFM
Panevėžio vyskupas