Vyginta Jakubonienė
Viginta pasakoja, jog meile dailei ja pirmiausiai perdavė mama, kuri gražiai piešė ir mylėjo dailę, tad to pradėjo mokyti ir savo dukterį. Vėliau Viginta mokėsi muzikos mokykloje, tačiau potraukis dailei išliko. 1979 m. moteris įstoją į Telšių taikomosios dailės institutą - meninio metalo apdirbimo specialybę, kurioje dėka įvairių dėstytojų praplėtė savo žinias. 1983 m. Viginta išteka, neužilgo susilaukia sūnaus bei pradeda dirbti reklamos biure, kur kuria meninius apipavidalinimus vitrinoms. Po 6-erių metu gimus dukrai bei subyrėjus kolūkiams, Vigintai su vyru tenka ieškotis kito darbo, tuo metu jie pradeda domėtis keramika bei gamino gaminius iš molio, kuriuos parduoda mugėse ir parodose. Visą gyvenimą koja kojon ėjusi su menu, moteris kartu su vyru Rolandu 1999 m. įstoja į Panevėžio tautodailininkų sąjungą, kurioje ir pradeda kalti metalo gaminius.
"Mano kalamos "saulutės" - tarsi karpiniai iš metalo. Kad verslas įsivažiuotų, per savaitę tekdavo nukalti apie 6 saulutes. Didelė darbų paklausa skatino tobulėti, kalti vis profesionaliau. Tik praėjus keleriems metams supratau, kad iš metalo galima nukalti viską. Per 15 metų teko sukurti įvairiausių darbų - nuo žvakidės ar židinio grotelių iki lovų ar net senovinių saulučių restauravimo" - nurodo Viginta.
Rolandas Jakubonis
Rolandas pasakoja, jog jau nuo vaikystės lanko Panevėžio vaikų dailės mokyklą, o baigęs mokslus vidurinėje mokykloje, kaip ir būsima žmona įstoja į Telšių taikomosios dailės institutą - meninio metalo apdirbimo specialybę. Čia, 1983 metais, jis baigia mokslus, įgyja kalvio specialybę ir iš Telšių grįžta į Panevėžį. 1999 m. įsigyja nuosavas patalpas ir ten pradeda kurti kalvę ir įsikūrus, kartu su žmona, pradeda kalviauti. Pirmaisiais metais sekasi neblogai, sutuoktiniai važinėja po muges, parodas, dalyvauja įvairiuose projektuose. Rolandas sako, jog dalyvaudamas parodose stengiasi parodyti kitokio stiliaus kalvystės darbus - ieško skulptūrinių sprendimų.
Abu kalviai pabrėžia, jog darbuose ir kūryboje ieško netradicinių formų ir jų išpildymo būdų, niekada nepamiršta liaudies meno, laikosi senųjų kalvystės tradiciijų, o metalą derinu su medžiu, akmeniu, žalvariu ar stiklu.
