Krekenavos Žolinės atlaidai
Krekenavoje žmonės gyvena nuo Žolinės iki Žolinės. Ūkio darbų pradžia ar pabaiga, net asmeninio gyvenimo įvykiai planuojami atsižvelgiant į šį šventadienį. […]. Paklausus jų, kuo Krekenavos Žolinė ypatinga, daugelis paaiškina, kad tai būdas pagerbti Mariją, kurios atvaizdas Krekenavos bažnyčioje tarsi gražesnis ir šviesesnis už visus kitus Lietuvoje esančius. Žolinė Krekenavoje iš tiesų neatsiejama nuo pagarbos stebuklingajam, pagrindinį altorių puošiančiam Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslui, nuo piligrimystės į atlaidus, parapijiečių susitelkimo, na, ir kermošiaus. O ankstesniais laikais Krekenavos bažnyčia ir jos maldininkais rūpinosi Upytės pavieto dvarininkai, į Žolinės atlaidus atvykdavo ir Žemaičių vyskupai.
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulo bažnyčių Lietuvoje yra apie 150 (Zarasuose, Kelmėje, Sintautuose, Vabalninke, Surdegyje, Raguvoje ir kitur), tačiau iškilmingiausi Žolinės atlaidai rengiami dviejose iš jų – Krekenavoje ir Pivašiūnuose. Čia ši šventė prilygsta kitoms didžiosioms metų šventėms – Kalėdoms, Velykoms ir Sekminėms. Žolinės atlaidai Krekenavoje vyksta jau nuo XV a., gavus specialųjį Šventojo Sosto leidimą. O 2011 m. popiežiaus Benedikto XVI šventovei suteiktas mažosios bazilikos titulas dar labiau pakylėjo parapijiečius, padėjo suprasti, kad jų maldos namai yra ypatingi ir svarbūs ne tik jiems. Pastarąjį dešimtmetį, kartu su naujai paskirtuoju klebonu ir bazilikos rektoriumi kun. dr. Gediminu Jankūnu, bendruomenė Žolinės atlaidus švenčia iškilmingiau ir ilgiau, o bažnyčiai papuošti skirti žolynų vainikai pinami dar gražesni.
Prieš šimtmetį taip pat būta sujudimo, susijusio su naujosios bažnyčios statybomis ir bendresniu rūpesčiu lietuvybe. 1905 m. „Vilniaus žiniose“ paskelbta trumpa žinutė apie naujai pastatytą mūrinę Krekenavos bažnyčią: „Ant aukšto kalno ir du augšti kuorai labai toli matomi“. Tie „kuorai“ iki šiol yra svarbiausia kraštovaizdžio dominantė, regima važiuojant į Krekenavą iš Panevėžio ar Kėdainių pusės. Įdomu, kad iš tolo bokštai atrodo balti, o priartėjus pamatai, kad šventovė rausva. Ji buvo pastatyta šalia senosios medinės bažnytėlės pagal Ustino Golonevičiaus projektą remiant apylinkių dvarininkams. Statybos baigtos 1901-aisiais, tais pačiais metais į pagrindinį altorių perkeltas stebuklingasis Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, o senoji, dar XVIII a. statyta, bet jau sunykusi bažnyčia buvo nugriauta. Krekenavos katalikiškos šventovės ant tos pačios kalvos buvo statomos nuo 1484 m., o pagal legendinę versiją – nuo Žemaitijos krikšto.
Į Žolinės atlaidus piligrimai iš Kėdainių, Tytuvėnų, Panevėžio net ir sovietmečiu eidavo pėsti, dažnai basi, apsistodami pernakvoti ir pavalgytipas vietos ūkininkus. Stengdavosi atvykti šventės išvakarėse – rugpjūčio 14-ąją. 1909 m. laikraštyje „Viltis“ Nemėžio mylėtoju pasivadinęs autorius paliko trumpą žinutę apie išskirtinę, gerai organizuotą net 2000 piligrimų eiseną su vėliavomis iš Panevėžio į Krekenavą. Šį įvykį organizavo ir savo dienoraštyje išsamiai aprašė iš Krekenavos apylinkių kilęs kunigas Juozas Stakauskas (1871–1944). Jis pasakoja apie poną Stanislovą Eidrigą, kuris, vykdydamas savo motinos valią, pakvietęs maldininkus sustoti jo Upytės dvare ir pasivaišinti pasninkišku vigilijos maistu – dubenėliu šaltibarščių su riekele duonos. Dar pakeliui maldininkus su ašaromis pasitikęs 1963 m. sukilimo dalyvis, Rodų dvaro savininkas Romas Švainickas, kuris sveikinęsis su jais ir lenkiškai, ir lietuviškai, tarsi primindamas dviejų tautų kovą prieš engėjus. Bažnyčią J. Stakauskas vadina Marijos pilimi – iš šios ir kitų savo tvirtovių (Vilniuje, Šiluvoje, Žemaičių Kalvarijoje ir Pažaislyje) ji ginanti katalikų tikėjimą. Visas šis pasakojimas persmelktas patriotinėmis intonacijomis, piligrimai autoriui primenantys Napoleono legionus ir jo pergalingą žygį. Tokios buvo XX a. pradžios aktualijos. Dabar jos kitokios, labiau susijusios su taikiam metui būdinga dievoieška ir kūrybiškumu.
Žolinė keičia miestelį: visi tvarkosi, laukia iš visos Lietuvos suvažiuojančių giminių, o aktyviausi parapijiečiai stengiasi kuo gražiau išpuošti bažnyčią. Tai užtrunka ne vieną dieną, o ruošiamasi šiam įvykiui – visus metus. Kai kas iš anksto pasiima atostogas, kiti sugrįžta iš užsienio ir, susėdę vienoje pirkioje, pina, pina, pina... Surišama apie 80 metrų žolynų vainikų, kuriais puošiamas Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas altoriuje, bažnyčios kolonos, paskliautės, daromi ir vartai – broma. Vainikus kabina rišėjų vyrai ir sūnūs. Paprotys statyti bromas, kaip ir ėjimas keliais aplink altorių, Krekenavoje nenunyko ir moderniais laikais, o iki XX a. vidurio maldininkai keliais eidavo aplink visą bažnyčią, o bromas statydavo ne tik prie bažnyčios, bet ir miestelyje bei prie kaimų.
Pastaraisiais metais pagrindiniai vainikai pinami vienoje iš Krekenavos sodybų, o Lazdynėlių kaime vainiką bromai iš savo darželyje išaugintų žolynų ne vienus metus pina Nijolė. Ji pasakoja, kad anksčiau vainikų taip nemargindavo, jie pinti vien iš ąžuolo lapų. Vėliau, kai prie bažnyčios paaugo tujos, zakristijonas apkarpydavo ir vainikų rišėjoms atiduodavo jų šakeles. Tad margiausi ir puošniausi vainikai pinami pastarąjį dešimtmetį, stengiamasi, kad jie kuo ilgiau išliktų spalvingi ir kvapnūs, kad greitai nesudžiūtų. Moterys savo darželiuose iš anksto pasisėja šiam tikslui tinkamų gėlių: darželinių šlamučių, kermėkų, raudonėlių. Įpinama ir javų varpų, kurių parūpina vietos ūkininkai, beje, jos nupjaunamos dar liepos mėnesį, kai gražiausia javo spalva. Laukuose renkamos bitkrėslių, laukinių morkų, kmynų žiedai, pelynai, o šiemet į bromos vainiką įpinta ir liepų šakelių. Na, o vainiko pagrindą sudaro mirtos arba visžalės, pažeme besidriekiančios žiemės, kurias liaudiškai vadina – bervinkomis, burvinkomis. Na, o savąsias Žolinės žolynų puokšteles, kaip ir visur, kiekvienas susirenka pats, o vėliau jas saugo iki pavasario; kai kurie ūkininkai jomis pasmilko net kombainus, traktorius.
LEPARSKIENĖ Lina. Kopiame į aukštą kalną, į Marijos pilį. Būdas. 2021. Nr. 4 (199)
Žurnalą galite įsigyti Lietuvos nacionalinio kultūros centro E-knygyne