Šiemet sukanka 80 metų kai Krekenavos tikintieji patyrė kankinystės vainiką. Dera prisiminti tuos įvykius ir kankinystės kelią patyrusius mūsų kraštiečius, kad būtų išsaugota mūsų Krekenavos šventovė.
1941 m. sausį sovietinė valdžia pareikalavo perimti (nacionalizuoti) bažnyčią ir kleboniją kolūkioreikmėms.Buvo šaltas 1941 metų sausio 12 d. sekmadienis, kai iš sakyklos klebonas Gasparas Spudas perskaitė vietinės valdžios nutarimą, jog visi parapijos pastatai ir inventorius priklauso Tarybų Valdžiai ir gali būti pareikalauti atiduoti kolūkio kūrimo reikmėms. Su tuo negalėję sutikti parapijiečiai susitarė saugoti bažnyčią.
Senieji krekenaviečiai mena, kad visi, kas tik galėjo rinkosi į bažnyčią jos saugoti. Ilgai laukti neteko, ketinimai nusavinti prasidėjo beveik kas vakarą, tačiau gausiai renkantis ginti maldos namų tikintiesiemsatvykusieji vietiniai sovietų valdžios pagalbininkai pabijodavo.
Sausio 17 d., penktadienį, klebonui Gasparui Spudui aukojant bažnyčioje vakaro Mišias, daugelis ginėjų buvo bažnyčioje, o tuo metu į kleboniją grasindamas ginklu įsiveržė įgėręs komsorgas,stvėrė ligos patale gulintį kunigą alt. Boleslovą Baroną supurtė ir sušvokštė: „Dvėsk greičiau, kitiems vietos reikia!“ Aplinkui su Stalino paveikslu lakstė jauna mergina, aktyvistė vis kartojo, kad klebonija labai reikalinga, joje vyks tarybinės liaudies susirinkimai, o bažnyčia bus puiki šokių salė. Kilus triukšmui visi puolė klebonijos link, taip išvarydami neprašytus svečius.
Ilgametis Krekenavos klebonas emeritas Boleslovas Baronas patyręs baimę ir smurtą, neatlaikė tokio sukrėtimo - kitą dieną mirė. Pašarvojo kunigą klebonijoje, žmonių susirinko gausybė, ne tik vietinių, bet ir svečių prisirinko, tris paras ėjo žmonės atsisveikinti su senuoju Krekenavos klebonu, mylimu ganytoju, daugiau kaip 30 metų.
1941 m. sausio 22 d. per kunigo Boleslovo Barono laidotuves jau ginkluotas sovietinio aktyvo būrys įsiveržė klebonijon, pakabino Stalino portretą ir ėmė puotauti klebonijoje. Žmonės pamatę kas vyksta puolė įsibrovėlius vyti lauk, neleido įsikurti ir nuo tos dienos prie bažnyčios bei klebonijos, budėjo dar daug žmonių, atrėmė ne vieną tokį chuliganišką puolimą.
Simonas Repšys rinko parašus, kad bažnyčia nebūtų uždaroma. Atvykę milicininkai iš Panevėžio atiminėjo susirinkusiųjų pasus, liepė visiems skirstyti. Po kurio laiko dauguma bažnyčios gynėjų gavo „kvietimus“ į tardymą.
Aktyvistai įsiminė drąsiausius gynėjus ir aštuonis jų suėmė:
- Juozą Jakaitį, gimusį 1906 metais, iš Valmoniškių k.,
- Vytautą Kadžį, Aleksandro, gim.1911 m. vasario 12 d., iš Simoniškių k.,
- Julijoną Kisielių, gim.1902 m. iš Grąščių k., buvęs Lietuvos savanoris, dalyvavęs kovose su bermontininkais ir bolševikais.
- Romualdą (Klierį) Kliorį, gim. 1913 m. iš Žydelių k.,
- Antaną Kurieckį (Karecką), gim. 1920 m. iš Butrimonių kaimo, Krekenavos bažnyčios maršalka.
- Simoną Repšį, Jono, gim. 1889 m. iš Krekenavos, Lietuvos savanoris, Panevėžio apskrities bataliono pulkininkas, apdovanotas Vyčio kryžiaus trimis medaliais už narsą.
- Igną (Ignotas) Rutkauską, gim. 1892 m. iš Slabados kaimo.
- Praną (Pranciškų) Smailį, gim. 1889 m. iš Butrimonių kaimo.
Juozą Jakaitį tą kart paleido, bet 1945 m. vėl areštavo už ryšius su partizanais, ir jis 1953 metais lageryje mirė.
Suimtieji bažnyčios gynėjai buvo nuvežti į Panevėžio kalėjimą, vėliau į Vilnių, tardymams ir teismui. Juos apkaltino „buožių sukilimu prieš nacionalizacijos įstatymą“ (cituojama). Buvo paskirta teismo diena birželio mėn. pabaigoje. Prasidėjus karui Julijonas Kisielis, Simonas Rapšys, Vytautas Kadžys, Pranciškus Smailys, Antanas Kareckas, Ignotas Rutkauskas ir Romualdas Kliorys skubiai iš Panevėžio kalėjimo išvežti, sugrūsti galvijų vagonan ir išvežti į Čkalovo sr. Sol Ilecko kalėjimą, po to – Šiaurės Kazachijos Petropavlovsko kalėjimą. Ten kaliniai buvo masiškai žudomi ir užkasami grioviuose. Septyni paminėti Bažnyčios ir jos nuosavybės gynėjai įkalinimo sąlygomis 1941-1942 m. mirė, t.y. buvo čekistų nužudyti. Pabėgus į Rusijos gilumą okupantams, veltui tikėtasi jų palaikus aptikti prie Panevėžio cukraus fabriko, kur atsitraukdama raudonoji armija įvykdė karo nusikaltimą – masines civilių gyventojų lietuvių žudynes.
Artimieji ieškojo jų, siuntė maisto, bet pasimatyti neleisdavo ir jokių žinių apie juos neteikė. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kaip rašo ilgametis Krekenavos bažnyčios kanauninkas Petras Budriūnas knygelėje „Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia“, Simono Repšio dukra kreipėsi į spaudą, prašydama atsiliepti tuos žmones, kurie gal būt turi žinių apie jos tėvą. Į šį prašymą atsiliepė panevėžietis Jurgis Siurbas. Jis puikiai atsiminė ir papasakojo apie jos tėvą bei kitus suimtuosius krekenaviečius ištremtus į Sibirą su pirmais areštuotaisiais, kokius katorgos darbus dirbo ir kokiose kančiose mirė.
Surinkti liudijai apie krekenaviečių tikėjimo kankinystes faktus buvo perduoti Vatikanui.
Jubiliejiniais 2000 m. gegužės 7 d. Romoje, prie Koliziejaus, popiežius Jonas Paulius II vadovavo ekumeninėms pamaldoms, kuriomis paminėtas XX a. tikėjimo liudytojų atminimas. Pamaldomis siekta pagerbti visus įvairių konfesijų XX a. tikėjimo kankinius, neapsiribojant sąrašuose išvardintais asmenimis. Specialios Vatikano komisijos sudarytame sąraše buvo daugiau kaip 12 tūkst. krikščionių iš viso pasaulio.
Į Bažnyčios martirologą (kankinių sąrašą) buvo įrašyta ir 114 tikėjimo liudytojų iš Lietuvos, gyvybės kaina paliudijusių ištikimybę Evangelijai. XX a. tikėjimo liudytojų paminėjimas nebuvo susijęs su įtrauktų į sąrašą asmenų skelbimu palaimintaisiais ar šventaisiais, tarp paskelbtųjų lietuvių kankinių išvardinti ir mūsų aštuoni vyrai, savo gyvybes atidavę dėl Bažnyčios, dėl Dievo, dėl kiekvieno iš mūsų. Drąsiai stoję ginti savo idealų priėmė kankinystės vainikus taip tapdami mūsų globėjais - Krekenavos kankiniais.