Kaip gera, kad tamsiausias metų mėnuo visuomet prasideda Visų Šventųjų iškilme! Pasimeldę šventiesiems, kurie savo globa ir užtarimu mus saugo, vakare jau rinkomės į Vėlinių šv. Mišias. Prigesintomis šviesomis visus pasitikusi bazilika mirgėjo žvakių liepsnelėmis. Susikaupę ir su malda ėjome Vėlinių procesiją, o vėliau lankėme savo artimųjų kapus, kurių šviesą regis atspindėjo visi dangaus žvaigždynai. Patys asmeniškai, savo šeimoje, šįmet stengėmės ypatingai laikytis klebono kun. Gedimino patarimo ir atsisakėme gausybės žvakelių ir kitokių kapinių papuošimų, norėdami būti draugiški aplinkai ir mažiau palikti šiukšlių. Juk svarbiau melstis už savo mirusius artimuosius, prisiminti juos ir viltis susitikti amžinybėje.
Lapkričio 3 d. į šv. Mišias rinkosi gausybė Panevėžio rajono medžiotojų ir žvejų, kurių naujai išrinktas draugijos pirmininkas, rajono meras Povilas Žagunis, pirmajam susirinkimui pasirinko mūsų baziliką. Tą dieną yra minimas Šventasis Hubertas, medžiotojų globėjas, kurio užtarimo prašyti, pasimelsti už gyvus ir mirusius draugijos narius bei jų šeimas ir susirinko atvykusieji. Klebonas savo homilijoje priminė medžiotojams jų globėjo istoriją, susiedamas ją su dabartimi, kaip svarbu gerbti gyvybę, rūpintis ir saugoti Kūrėjo sukurtus laukinius gyvūnus. Tikiu, jog vakarui tęsiantis parapijos namų salėje, buvo išsakyta daug sveikinimų, paporinta medžioklės istorijų, pasigirta ir pasiguosta, ir tiesiog jaukiai pasibūta bendraminčių rate.
Lapkričio 4–5 dienomis parapijos namuose vyko vaikų, besiruošiančių priimti Pirmosios Komunijos sakramentą, savaitgalis. Tai buvo dvi dienos pilnos vaikų šurmulio, juoko, žaidimų, o svarbiausia bendrystės ir bandymų suprasti, kas yra Kristus ir kaip reikia pasirengti, kad galėtume priimti Jį į savo širdis. Tokius klausimus retai kada užduodame sau mes patys, suaugusieji, o kalbėti apie tai su savo vaikais nežinome kaip, nedrįstame, bijome, varžomės. Kaip džiugu, kad tokį prasmingą darbą mūsų vaikų išganymui dirba parapijos katechetė Svajonė Lapiniauskienė ir jai talkinantys vyresnieji savanoriai.
Kitas mėnesio savaitgalis buvo taip pat pilnas judesio ir jaunų klegančių balsų. Panevėžio vyskupijos jaunimo centras lapkričio 10–11 dienomis mūsų parapijoje organizavo ministrantų stovyklą. Jaunuoliai ne tik džiaugėsi bendra malda, bet ir dalyvavo diskusijose, pasidalino patarnautojų patirtimi savo parapijose, susirado naujų draugų. Kai kuriems atvykusiems šis savaitgalis taip pat buvo puiki proga susipažinti su Krekenavos Regioniniu parku, aplankyti ekspoziciją ir įkopti į apžvalgos bokštą. Sako, kad dar kitiems ypatingai įsiminė naktinis žygis, kurio sumanytojas buvo parapijos vaikų ir jaunimo koordinatorius Kęstutis Lapiniauskas. Visų smulkmenų ir detalių jaunieji ministrantai neišdavė, turbūt reikia išdrįsti imtis tokios veiklos savo parapijoje pačiam ir taip patirti visas iš to plaukiančias malones. Būti drąsiu krikščionimi ir liudyti savo Tikėjimą šiandieniame pasaulyje yra tikras iššūkis!
Šis savaitgalis nesibaigė stovykla. Sekmadienį, lapkričio 12 d., po šv. Mišių parapijos salėje susirinko gausus būrys parapijiečių, kurių laukė naujos parodos atidarymas ir kelionės į Šventąją Žemę pristatymas. Kėdainių „Aušros“ progimnazijos dailės mokytoja Marija Burneikienė pristatė savo tapybos darbų parodą „Pakeliui“. Charizmatiška dailininkė sužavėjo apsilankiusius savo pasakojimais, gyvenimiškomis istorijomis ir juokingais nutikimais. Taip tapybos darbai ima dar kitaip kalbėti į mūsų širdis. Ponia Marija visus nustebino, pakvietusi ypatingą svečią į savo parodos atidarymą. Kėdainių muzikos mokyklos auklėtinis, tarptautinių konkursų laureatas Povilas Neliupšis padovanojo trumpą, bet įspūdingą akordeono muzikos koncertą, kurio garsai pripildė parapijos namų salę ir sujaudino visus parapijiečius. Po koncerto krekenaviškiai ir jų svečiai gavo progą netiesiogiai pakeliauti po Pažadėtąją žemę. Krekenavos M. Antanaičio gimnazijos istorijos mokytoja metodininkė Rūta Adamkevičienė, kartu su kitais parapijiečiais keliavusi po šventas vietas, pristatė piligrimų įspūdžius, pasidalino nuotraukomis, paliudijo asmenines patirtis. Įspūdžius galima perteikti įvairias būdais, todėl tam pasitelkiau skonio receptorius, pagamindama tradicinį užkandį, kurio ragavome kelionėje, – humusą. Avinžirnių ir sezamų pastos tahini užtepėlė skanaujama tepant ją ant tradicinės Artimųjų Rytų duonos – pitos, arba kabinama daržovių lazdelėmis. Ragavome ir izraelietiškų datulių, alyvuogių, smaližavome ledinukais, kurių skonyje susipina cinamonas ir aštrioji čili paprika. Ši popietė buvo ypatingai jauki ir šilta, kuomet nei vienas nesiskubino grįžti namo, o bendravo ir džiaugėsi vienos kito buvimu.
Lapkritis įpusėjo tradiciniais kasmėnesiniais Švč. Mergelės Marijos atlaidais, o po jų sekusį sekmadienį į lapkričio mėnesio susitikimą rinkosi jaunuoliai, besirengiantys Sutvirtinimo Sakramentui. Nedidelis būrelis jaunimo dar nedrąsiai įsijungia į tarnystes parapijoje, todėl kiekvienas iš mūsų galime pasimelsti už juos, kad kelias pas Kristų taptų ne toks gąsdinantis, o pažinus.
Jau tampa tradicija, kad kasmet parapijos personalas dalyvauja Pasaulinėje Lyderystės konferencijoje Vilniuje. Šįmet lapkričio 24–25 dienomis kartu su klebonu kun. Gediminu ir parapijų zakristijonais Tomu ir Algirdu pirmą kartą dalyvavau ir aš. Tai buvo jau aštuntoji konferencija Lietuvoje, o pasaulyje ji vienija daugiau kaip 400 000 bendraminčių. Šiame renginyje dvi dienas klausėmės Lietuvos ir užsienio šalių pranešėjų, verslo lyderių ir kitų savo srities žinovų, kurių sėkmės istorijos įkvėpia, sustiprina ir skatina veikti savo erdvėse, savo namuose, savo darbo vietose. Esame dėkingi už savo vadovą, lyderį – kleboną kun. Gediminą Jankūną, kuris skatina ir stengiasi įgalinti savo personalą atpažinti ir pasinaudoti Šventosios Dvasios dovanomis bendrai parapijos naudai. Tokios konferencijos tąkart regis užaugina sparnus, bet jie neišsiskleidžia, jei grįžus išgirsti liudijimai pasimiršta ir netampa darbais, todėl svarbu vienas kitą drąsinti ir palaikyti.
Vienas kitą padrąsinti, palaikyti ir vienas kitam padėkoti rinkomės lapkričio 25 d. bazilikon, kur Padėkos vakaro šv. Mišios buvo aukojamos už parapijos savanorius, pagalbininkus, rėmėjus ir jų šeimas. Ši diena buvo skirta padėkoti visiems, be kurių tarnystės, pagalbos ir paramos būtų neįsivaizduojamas mūsų parapijos gyvenimas, strigtų visi pasiruošimo darbai, neįvyktų renginiai, nebūtų švaru bazilikoje ir jos prieigose, kitaip vyktų net sekmadienio šv. Mišios. Neveltui klebonas visus šiuos žmones homilijoje pavadino šviesa, kuri ne tik šildo ir šviečia, bet ir uždega kitą, leidžia jam pasišildyti savo šilumoje ir skatina pačiam tapti šviesuliu. Visiems susirinkusiems buvo maloni staigmena iš klebono rankų – keramikiniai spalvingi švyturiai-žibintai, savo ugnele šildę visus šv. Mišių metu. Padėkos žodžių buvo daug išsakyta ir vakaronės parapijos namuose metu, kuri prasidėjo Irenos ir Jurgio Sakalauskų ūkyje užauginto ir dovanoto kalakuto ragavimu. Neišpasakytas gardumas paukščio, kuris buvo visą dieną lėtai keptas ponios Nijolės Adamkevičienės namų krosnyje! Padėkos vakaras buvo bendras klebono bei parapijos pastoracinės ir ekonominės tarybų sumanymas. Dar kitaip jis buvo vadinamas Dainų vakaru, todėl turėjome pateisinti visų lūkesčius. Tai padėjo padaryti Upytės tradicinio muzikavimo kolektyvas „Vešeta“, vadovaujamas Stanislovo Sargauto. Ne paslaptis, jog ansamblyje armonika groja ir dainuoja klebonas, o liaudies šokiams nėra abejingas Upytės zakristijonas Tomas Černauskas. Tranki muzika, visų kartu drauge atliekamos dainos, šokami šokiai įsuko Padėkos vakarą į linksmybių sūkurį. Sako, net klebono akordeono diržas trūko... „Vešetai“ pailsėti leido ir savo dainingumu nenusileido ir Krekenavos parapijos choras, prie kurio jungėsi vis daugiau vakaro svečių, išdrįsusių uždainuoti kartu bendrą dainą. Turėtume nepaliauti dėkoti Viešpačiui už visus žmones, kuriuos sutinkame savo kely, kurie sušildo ir šviečia, tarsi tie švyturiai, rodantys kelią besiblaškantiems ir kelio beieškantiems laivams jūrose.
Nuotraukų autoriai: Svajonė Lapiniauskienė, Kęstutis Lapiniauskas, Julija Lapiniauskaitė, Rugilė Duliūtė.