Kartais kažkas ima ir patraukia už liežuvio... Ėmiau kartą ir pajuokavau pokalbyje su parapijos referente Rita, kad mielai imčiausi jos darbus nudirbti, kuomet ji džiaugsis vaikelio auginimo atostogomis (ir kas jas taip galėjo pavadinti). Tuomet jau kitą kartą klebonas Gediminas užklupo mane su pasiūlymu tokių darbų imtis. Ir jau dabar apsisuko visas mėnesio ratas, kaip tas „kartas“ tapo kasdienybe.
Atrodytų, ir ką ten toje parapijoje žmonės dirba. Juk įprastai taip manome, kol nesusiduriame. Realybė tokia, kad kartais ir keli parapijiečiai „užgriūna“, ir vienu metu kalbi dviem telefonais, o dar kurjeris atveža vandenį ar spaudinius, kai tuo tarpu turistai iš Italijos netyčia įjungia bazilikos signalizaciją ir visu pajėgumu ima kaukti sirenos. Ir tuomet renkiesi prioritetus ir viskas po truputį išsinarplioja. Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, todėl daug tenka mokytis, o vėliau vis tiek klausti, perklausti, aiškintis... Vis tik kol kas parapijos gyvenimas teka įprasta eiga, kartais gal ir su nedideliais trukdžiais, bet visų parapijos darbuotojų ir savanorių dėka – sėkmingai.
Liepos mėnuo parapijoje buvo tikrai darbingas. Pirmąją savaitę, liepos 4–7 dienomis, šalia Tytuvėnuose (Kelmės r.) esančio Bridvaišio ežero vyko Panevėžio vyskupijos jaunimo centro organizuota ministrantų stovykla „Per kryžių į žvaigždes“, kurioje gyveno virš 50 ministrantų, jų vadovų bei savanorių iš įvairių vyskupijos parapijų. Iš Krekenavos parapijos šioje stovykloje drauge su parapijos vaikų ir jaunimo veiklų koordinatoriumi Kęstučiu dalyvavo net 15 patarnautojų. Kiekvieną dieną stovyklautojai mokėsi kasdieninės maldos ritmo, Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčioje šventė šv. Mišias, lankėsi svarbiausiose Tytuvėnų regioninio parko vietose, gilino savo žinias bei gebėjimus ministranto ir lektoriaus tarnystėse. Paskutiniąją stovyklos dieną visi, išbandę savo jėgas piligrimystėje į Šiluvą, meldėsi vyskupo Lino aukotose šv. Mišiose Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje.
Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena Panevėžio rajone buvo minima Upytėje. Švęsti pradėjome kun. Gedimino laikomomis šventomis Mišiomis Upytės Šv. Karolio Boromėjaus bažnyčioje. Po šv. Mišių visa eisena kraštiečių ir net svečių iš tolimosios Pietų Korėjos, pasipuošę tautiniais kostiumais ir vėliavomis pajudėjo link Upytės piliakalnio, visiems gerai žinomo kaip Čičinsko kalnas. Originaliai parengta koncertinė programa „Čia mūsų žemė“ leido susipažinti su skirtingų Lietuvos regionų meno kolektyvų pasirodymais. Kartu su visais pasaulio lietuviais sugiedota Tautiška giesmė susikibus rankomis ir apjuosus piliakalnį buvo tikrai jaudinanti ir ypatinga. Tarptautinio folkloro festivalio „Baltica 2017“ dalyviai pietų korėjiečiai, o vėliau ir dainininkė Aistė Smilgevičiūtė su grupe „Skylė“ pratęsė šventę. Kaip svarbu tokią dieną būti arti vienas kito ir pasijusti savo valstybės piliečiais!
Liepa man buvo „karšta“ ne tik dėl naujai prisiimtų pareigų, bet ir kaip abiturientų auklėtojai. Su jauduliu visi laukėme egzaminų rezultatų, o jų sulaukę, netvėrėme visi džiaugsmu – buvome patys geriausi visame Panevėžio rajone! Todėl liepos 14 d. tikrai buvo už ką padėkoti Aukščiausiajam ir prašyti Dievo Apvaizdos renkantis tolesnį savo kelią. Iškilmingas brandos atestatų teikimas vyko mūsų bazilikoje, kur susirinko itin gausus būrys abiturientų giminaičių, artimųjų ir draugų. Klebonas kun. Gediminas tą šventišką dieną kalbėjo pagiriamąjį žodį nuoboduliui, cituodamas Josifą Brodskį. Jauni ir nerūpestingi pamirštame, jog didžiumą mūsų laiko pasiglemžia nuobodulys ir su tuo reikia išmokti sugyventi. Labiausiai turbūt visiems įstrigo „nereikšmingumo“ sąvoka ir priminimas, jog nuo dabar teks sulaukti daug mažiau dėmesio, nei buvo įprasta, ir rinktis savo, ir tik savo kelią. Nes koks gali būti „reikšmingumas“, save priešpastatant visiems 7,5 mlrd. pasaulio gyventojų. Jūsų kelionė bus nuostabi, vaikai, bet tuo pačiu ir varginanti; ir niekas negali pasakyti, kas jūsų laukia. Aš jums nelinkiu nieko kito, tik laimės!
Liepos mėnesio ketvirtadieniais parapijos namai pasižymėjo ypatingu šurmuliu. Tęsėsi jau birželį prasidėjusi vaikų vasaros dienos stovyklėlė. Kiekvieną ketvirtadienį joje rinkdavosi apie 20 vaikų. Buvo stengiamasi, kad kiekviena stovyklėlės diena turėtų pagrindinę savo veiklų temą. Vieną dieną lankėmės Krekenavos regioniniame parke, kitą dieną stengėmės geriau susipažinti su mūsų parapija, dalyvaudami orientaciniame žaidime, trečiąsyk svarbiausias tikslas buvo sportinės veiklos: varžybos, žygis, maudynės... Taip pat vaikai mokėsi melstis ir giedoti dalyvaudami šv. Mišiose, žaidė savo mėgiamus žaidimus, valgė priešpiečius, pietus bei pavakarius. Už pagalbą organizuojant įvairias veiklas, ruošiant maistą, mokantis smagaus ir gražaus bendravimo esame dėkingi stovyklėlės savanorėms Žilvijai, Otilijai, Julijai, Elingai, Akvilei, Simonai...
Liepos 29 d. dešimt Krekenavos Gyvojo rožinio būrelio narių lankėsi Vabalninke, kur dalyvavo XIII Panevėžio vyskupijos Gyvojo rožinio draugijos Kongrese, skirtame pal. arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metams paminėti. Maldininkai meldėsi eidami rožinio maldos procesiją, vėliau dalyvavo šv. Mišiose, kurias aukojo mūsų vyskupas Linas Vodopjanovas. Po šv. Mišių buvo sodinamas medelis kongresui atminti ir visi kartu džiaugėsi bendryste agapės metu.
Parapijos namai šį mėnesį sulaukė tikrai ypatingos parodos. Tapytojas Romualdas Balinskas, susietas su mūsų parapija per Burvelių kraštą, leidžia mums visiems pasigėrėti savo darbais ir suteikia progą apmąstymams, aplankius parodą „Tikėjimas“. Paskutinis liepos sekmadienis buvo parodos atidarymo diena, kuomet buvo galima neformaliai pabendrauti su parodos autoriumi, išklausyti jo mintis, o vėliau ir paskanauti vietoje pačių rankomis „pagaminto“ vasariško „torto“. Kartais tiek nedaug tereikia šventei! Kviečiame ateiti ir patiems pamatyti ypatinga aura apgaubtus paveikslus, kuriuose ir dangun žengianti Dievo Motina Mergelė Marija, ir per Burvelių laukų sniegą brendantis, kryžių sunkiai nešantis Kristus, bažnyčių fragmentai ir paprasto Lietuvos kaimo trobų vaizdai.
Šis mėnuo man buvo tikrai kitoks ir išskirtinis. Jį pavadinčiau dar nepasibaigusiu adaptacijos periodu. Toks pat jis ir mūsų vargonininkui Arūnui, kuris visur lėkdamas spėja ir Krekenavos parapijoje vargonauti, ir kitus įsipareigojimus vykdyti; ir chorui, kuris turi prisiderinti prie naujo vadovo; galbūt ir klebonui kun. Gediminui, kuriam visus šituos pokyčius tenka suvaldyti ir lanksčiai tarp jų laviruoti. Turbūt kitiems parapijos darbuotojams ir savanoriams jis buvo įprastas: daug krikštų savaitgaliais, vidurvasario santuokos, pasiruošimas Didiesiems Žolinės atlaidams, Škaplierinės atlaidai Rodų koplyčioje ir kraštiečių susitikimas, šv. Mišios Vadaktėliuose, mažųjų parapijiečių stovykla ketvirtadieniais, vargonininkės Ritos grigališkojo choralo kursai... Esu dėkinga visiems už pagalbą ir kantrybę. Kviečiu jungtis ir nelikti abejingais rugpjūtį, besiruošiant ypatingai svarbiai mūsų parapijai savaitei. Būkime svetingais Didžiųjų Žolinės atlaidų šeimininkais!
Nuotraukų autoriai: Gintaras Lukoševičius, Lina Kazakaitienė, Sonata Česevičienė, Rita ir Kęstutis Lapiniauskai.