Svarbiausios Marijos Kazimieros Kaupaitės SSC gyvenimo datos
1880 m. gimė Ramygalos parapijoje, Gudelių kaime. Šeima buvo tikinti. Tėvas drąsus, motina visur siekė tobulumo. Kazimiera buvo penktoji duktė iš vienuolikos vaikų – teko būti dešiniąja motinos ranka. Bendruomeninė kaimo malda, draudžiamų religinių lietuviškų knygų slėpimas suformavo mergaitės iš Gudelių kaimo charakterį. Gyvendama caro priespaudoje ji suprato nacionalinio identiteto svarbą. Jos pačios šeimos identitetui priklausė toks stiprus tikėjimas, kad jis vėliau vertė Kazimierą apkeliauti pasaulį, atliekant Dievo įkvėptus darbus.
1897 m. išvyksta į Ameriką. Būdama septyniolikmetė, Kazimiera pirmą kartą išplaukė į didžią kelionę. Tikslas – talkinti broliui kunigui Antanui, emigravusiam į JAV. Jis buvo pašventintas kunigu ir dirbo Šv. Juozapo lietuvių parapijoje Skrentone, Pensilvanijoje. Amerikoje ją patraukė vienuolių, dirbančių mokytojomis, veikla. Galimybė, būnant vienuole, auklėti šimtus ir net tūkstančius vaikų tapo jai idealu. Tai buvo būdas padovanoti save kaip dovaną Viešpačiui. Mirus tėvui, Kazimiera sugrįžta į Lietuvą, Gudelius. Dvidešimt vienerių metų mergina gyvena įprastą kaimo merginos gyvenimą, tačiau nuolat mąsto apie gyvenimo prasmingumą. Gyventi be tikslo, smagiai leisti laiką, bendrauti – ar toks siekinys? Meilė Dievui ir žmonėms suformavo atsakymą į Kazimieros klausimą. Ji prisiminė sutiktas Amerikoje vienuoles ir panoro, kaip ir jos, save atiduoti tik vienam Dievui. Mergina suvokė, jog lietuvių emigrantams reikėjo atramos, kad galėtų išlaikyti savo religiją, dvasinį ir kultūrinį paveldą, vertybes. Mokyti? Apaštalauti spaudoje? Brolis kunigas Antanas bei kiti lietuviai kunigai patarė rinktis pastarąją veiklą. Jie parūpino galimybę Kazimierai mokytis kartu su Švento Kryžiaus Gailestingumo seserimis Ingebolyje, Šveicarijoje. Ten Kazimiera kartu su keliomis draugėmis lietuvaitėmis pradėjo puoselėti viltį įkurti lietuvišką kongregaciją. Vieta – Amerika. Misija – auklėjimas. Kartu su Judita Dvaranauskaite ir Antanina Unguraityte ji išplaukė į Skrentoną, Pensilvaniją. Čia vyskupas Džonas W. Shanahan ir Nekalčiausiosios Mergelės Marijos Širdies Skrentono seserys bei jų vadovė motina Cyrilė sutiko globoti atvykėles ir padėti joms įkurti naują vienuolišką kongregaciją. Kunigas Antanas Staniukynas sutiko tapti dvasios vadu.
Jungtinėse Amerikos Valstijose 1907 m. įkurtąją vienuoliją patvirtina Šventasis Sostas. Įkuria lietuvaičių vienuoliją auklėti išeivijos vaikus tikėjimo bei lietuvybės dvasia. Kongregacijos globėju pasirenkamas Šv. Kazimieras. Taip Bažnyčioje gimė nauja kongregacija, o Lietuvoje - pirmoji lietuviška vienuolija – seserų kazimieriečių. Pirmoji seserų kazimieriečių mokykla atidaryta 1908 metais sausio 6 d. Daugėjo pašaukimų ir naujų narių. Nuspręsta įsteigti motinišką vienuolijos namą Čikagoje, kur gyveno didžiausia lietuvių emigrantų kolonija JAV. Steigiamos kazimieriečių vadovaujamos mokyklos, gimnazijos, įkuriama Šv. Kazimiero Akademija. 1913 m. Marija Kazimiera Kaupaitė išrenkama Šv. Kazimiero seserų vienuolijos generaline vyresniąja. Ja išbuvo tris kadencijas. Iki mirties – 1940 m.
1920 m. įkuria misiją Lietuvoje, Pažaislyje. Išgyvenusiai Pirmąjį pasaulinį karą nepriklausomai Lietuvai taip pat reikėjo pagalbos – religinio auklėjimo ir mokymo. Tikėjimo dvasios stiprinama, kartu su kitomis keturiomis seserimis atvyko į tėvynę ir apleistame kamaldulių vienuolyne Pažaislyje įkūrė misiją. Greitai atsirado kandidačių, panorusių taptis seserimis. Kaune įkuriama prestižinė mergaičių „SAULĖS“ gimnazija. 1933 m., minint dvidešimt penktąsias kongregacijos įsteigimo metines, vienuolijos vadovė Marija Kazimiera Kaupaitė SSC susilaukė įvertinimo iš Lietuvos valdžios: jai įteiktas Kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinas. Šis apdovanojimas pripažino didelį indėlį steigiant lietuvišką kongregaciją, kuri turėjo įtakos moralei ir švietimui Lietuvoje. Tai išimtinis atvejis tarpukario Lietuvoje, nes daugiau moterų vienuolių valstybiniais ordinais apdovanota nebuvo.
1934 m. vienuolijai Lietuvoje tapus savarankiškai, grįžta į Ameriką. Svarbiausias Motinai Marijai kongregacijos apaštalavimo darbas buvo jaunosios kartos krikščioniškų vertybių ugdymas. Trokšdama išsaugoti tikėjimo gyvenimą ir padėti surasti Dievą kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje, Motina Marija išplėtė savo veiklos sferą, atsiliepdama į naujus poreikius. 1928 m. Čikagoje įkūrė Švento Kryžiaus ligoninę, vėliau Loreto ligoninę, teikė dvasinius patarnavimus tiems, kam reikėjo. Seserys kazimierietės, vadovaujamos Motinos Marijos, pamilo daugelį tautų, išmokdamos jų savitų papročių ir kalbų.
Visą 1940 m. balandžio 17 dieną įtūžę vėjai čaižė, tarsi botagais, visą Čikagos miestą, o kartu ir Šv. Kazimiero seserų kongregacijos motiniškuosius (centrinius) namus. Tačiau dvi minutės po devintos valandos vakare jie liovėsi ir kazimieriečių namą užliejo spengianti tyla bei liūdesys. Širdis, atsidavusi Dievo valiai, nustojo plakti. Motina Marija Kazimiera Kaupaitė ištarė savo paskutinį „taip“, pavesdama savo sielą Viešpačiui, kurį mylėjo ir brangino.
Daugybė žmonių daugybę metų tyliai stebėjo ir matė ją kaip tikrą, šventą asmenį. Jos paperkantis švelnumas ir atsidavimas, nepaprasta kantrybė, nuolatinis rūpinimasis ir meilė ligoniams bei vargšams, žmonių supratimas, humoro jausmas, didvyriška ištvermė ligos kančiose, jos laikas, praleistas koplyčioje tylioje maldoje, – viskas buvo užrašyta atminčiai tų, kurie ją pažino. Atrodė, kad ji gyveno eilinį gyvenimą nepaprastu būdu.
Jau 1943 m. daugybė tikinčiųjų kreipėsi į Čikagos kardinolą Samuel Stritch su prašymais, kad būtų atkreiptas dėmesys į motinos Marijos nuveiktus darbus, paliktą kilnų palikimą ir pripažinti per ją didį Dievo veikimą. Arkivyskupas puikiai žinojo motinos Marijos veiklą ir visą jos Dievui pašvęstą gyvenimą, tad ne tik sutiko, o ir pats sukūrė maldą melsti jai altoriaus garbės. Šv. Kazimiero seserys saugojo ir tebesaugo motinos Marijos asmeninius daiktus, prižiūri jos kambarį.
1986 m. Čikagos arkivyskupijos tribunolas atliko apklausas apie sesers Marijos Kazimieros Kaupaitės gyvenimą ir darbus. Liudininkai iš Amerikos ir Lietuvos liudijo apie neeilinius žmogaus gabumus, įžvelgė net herojiškas moters dorybes. Iškilo nuostabi Šv. Kazimiero seserų kongregacijos įkūrėjos gyvenimo mozaika. Liudininkai išskyrė jos iš tikėjimo Dievu kylančias savybes: švelnumą, kilnumą, supratimą, meilę vargšams ir žmogišką užuojautą, paramą šeimoms ir visiems, prie kurių gyvenimo ji buvo prisilietusi.
2010 m. liepos 1 d. popiežius Benediktas XVI audiencijoje priėmęs Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą, arkivyskupą Angelą Amatą, pasirašė dekretą, pripažįstantį ištyrus Marijai Kazimierai Kaupaitei herojiškas dorybes, jai suteiktas Garbingosios (lot. venerabilis) titulas. Jai tarpininkaujant ir toliau gaunamos malonės.
2015 m. spalio 4 d. Ramygalos bažnyčios kriptoje atidengta ir pašventinta memorialinė atminimo lenta (kenotafas) su iš Amerikos parvežtomis pirmo laipsnio motinos Marijos Kazimieros Kaupaitės relikvijomis.
2015 m. spalio 4 d. Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios kriptoje atidengta ir pašventinta memorialinė atminimo lenta (kenotafas) su iš Jungtinių Amerikos Valstijų parvežtomis I-jojo laipsnio motinos Marijos Kazimieros Kaupaitės SSC relikvijomis.
Nuo 2017 m. dr. Gediminas Jankūnas paskirtas Marijos Kazimieros Kaupaitės beatifikacijos bylos atsakinguoju delegatu Panevėžio vyskupijoje.
2017 m. Ramygalos gimnazijos mokytojo Manto Masioko išleista biografinė rinktinė knyga „Po DIEVO DANGUMI MANO TAUTA“.
Motina Marija buvo kilni asmenybe, bet labai kukli ir paprasta gyvenime. Ji visą savo gyvenimą atsakingai dirbo Dievui ir savo tautiečių naudai. Apie ją tikrai galime pasakyti Marijos Pečkauskaitės žodžiais: “Išgirdai tėvų žemės balsą, ir atidavei jai savo meilę, savo gyvenimą, ir kėlei ją savo žodžiu iš amžių miego, ir puošei ją savo darbu, kad būtų gražesnė, skaistesnė, šventesnė…“’
Kazimiera Kaupaitė visuomet pasiliks gyva, nes vien savo pasiaukojimu Dievui, savo kantrumo dorybe, išmintimi ir dideliais darbais emigracijoje ir Lietuvoje pasistatė sau amžiną dvasinį paminklą. Jos visas gyvenimas buvo herojiškas, kitų gerovei pašvęstas.
Pagarbiai,
pagal autorių: s. Lidijos Editos Šicaitės LSSC, s. Reginos Dubickas SSC, kun. Gedimino Jankūno, dr. Reginos Laukaitytės tekstus esančius rinktinėje „Po Dievo dangum – mano tauta“
paruošė Mantas Masiokas
