Rugpjūtis. Sidabro rasa, pilnas mėnuõ, voratinklių grožis, – kiek daug nuostabių žodžių vertas šis mėnesis. Rugpjūtis Krekenavoje, turbūt patys žinot, dar labiau ypatingas ir nuostabus – neatsiejamas nuo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmės – didžiųjų Žolinės atlaidų. Bet dabar viskas nuo pradžių. Paskutinįjį vasaros mėnesį pasitikome darbuose. Jau pirmąją jo dieną bazilikoje buvo tvarkomas vargonų gaudesys, rugpjūčio 2 d. šventėme Porciunkulės, o rugpjūčio 5 d. Švč. Mergelės Marijos – Snieginės atlaidus.
Anot legendos IV amžiaus viduryje, Romoje, Marija sapne pasirodė senyvų sutuoktinių porai, kuri meldė nurodyti turto paveldėtoją. Dievo Motina tuomet išreiškę norą, kad jos garbei būtų pastatyta bažnyčia ir pasakė, kad ta vieta būsianti apsnigta, tokį patį norą sapne Ji išsakė ir popiežiui Liberijui. Kitą rytą Roma stebėjosi: ant Eskvilino kalvos, bažnyčios formos pavidalu buvo matyti sniego pusnys. Sniegas vasara – stebuklas, tad bevaikiai sutuoktiniai tai palaikė kaip ženklą ir paaukojo savo turtus bažnyčios statybai, kurią vėliau pašventino popiežius Liberijus. Bažnyčia VII a. imta vadinti Didžiąja Švenčiausiosios Marijos bazilika, kurios vienintelė Lietuvoje dukterinė šventovė – filija yra Krekenavos bazilika. Tądien, rugpjūčio 5 d., lyg atkuriant legendą, iš bazilikos skliautų pabiro sniegą primenantys rožių žiedlapiai, o šv. Mišių pabaigoje suklupome Švč. Mergelės Marijos litanijos maldai.
„Švenčiausioji Sniegine Dievo Motina, naikinančios ir žlugdančios kūrinijos galios mus dažnai baugina, nes esame bejėgiai griausmingos jūros ir šėlstančios audros akivaizdoje. Tačiau stebuklu vasarą atsiuntusi sniegą, tu parodei, kad šios gamtos jėgos nusilenkia Dievo valiai. Tad apgink mus per audrą. Užtark mus prieš Viešpatį, kad stabdytų potvynius, malšintų uraganus, slopintų viesulus, gesintų žaibus ir siųstų lietų per sausrą. Prašome vardan tavo Sūnaus, kuris nuramino audringą jūrą, kad apsaugotų savo draugus. Amen“
Rugpjūčio 5 d. tiesioginės transliacijos iš FACEBOOK persikėlė į YOUTUBE platformą, taip buvo stengiamasi neapkrauti Facebook pranešimų sienos, kad svarbiausia atlaidų informacija būtų kaip įmanoma lengviau pasiekiama. Šiuo metu transliacijos vis dar vyksta Youtube kanale ir kol kas neketiname keisti jų lokacijos, o esant pasikeitimams, būtinai informuosime. Visgi visada daug mieliau jūsų laukiame dalyvaujant šv. Mišiose gyvai Bažnyčioje!:)
Rugpjūtis įsibėgėjo ir mes pradėjome kurti, galvoti bei ruoštis didiesiems Žolinės atlaidams. Ir nors daugelis darbų yra derinami visų metų eigoje, paskutinioji savaitė tampa tikru bendruomenės išbandymu. Rugpjūčio 10 dieną rinkomės į bendrą talką, kurios metu tvarkėme šventoriaus aplinką, visose bazilikos vidaus erdvėse nuvalėme per vasarą susikaupusias dulkes, tikru iššūkiu tapo langų valymas, o siekiant nuvalyti juos ir išorėje, prireikė ir drąsos, pasitikint kopėčiomis. Dar kartą sakome ačiū Upytės ir Krekenavos parapijų jaunimui, choristams bei visiems atsiliepusiems į kvietimą!
Tą pačią talkos dieną Krekenavoje svečiavosi ir Panevėžio vyskupijos ganytojas Linas Vodopjanovas OFM. Kartu su Juo bei klebonu Gediminu aplankėme vainikų pynėjas, kurios šiek tiek įtraukė mus visus į šį procesą ir supažindino su žaluma, netrukus papuošiančia baziliką. Antrąją rugpjūčio savaitę į Krekenavą vis užsukdavo ir žiniasklaidos atstovai, labiausiai jie domėjosi jau minėtais vietinių moterų pinamais vainikais bei artėjančiais Žolinės atlaidais. Reportažus galite rasti:
- Lrytas.tv „Gėlių žiedais kvepianti Krekenava ruošiasi Žolinei: puošis net 25 metrų ilgio vainikais“;
- Jūsų Panevėžys „Krekenavoje vyks tradiciniai Žolinės atlaidai“ (Apie šiųmetinius savaitę truksiančius atlaidus kalbamasi su bazilikos rektoriumi, klebonu Gediminu Jankūnu);
- Lietuvos radijas ir televizija: LRT „Krekenavos baziliką per Žolinę papuošė vietos moterų pinti įspūdingi vainikai“;
- Lietuvos radijas ir televizija: LRT „Neįprasti šventiniai vainikai Krekenavoje pateko į kultūros paveldo vertybių sąrašą“.
Su talka darbai nesibaigė, likusias dienas iki prasidedant didiesiems Žolinės atlaidams, parapijoje virė gyvenimas: parapijos namuose repetavo choristai; ūkvedys Gediminas vežė suolus tikintiesiems, įlipęs į traktoriuką visur trumpino užaugusią žolę; Upytės amatų centras ruošėsi kermošiui; dėka ūkininkų Audronės ir Albino Kisielių bazilikos aikštėje buvo pastatyta „Piligrimų pastogė“, o ir šiaip, vis daugiau palapinių išdygo tiek šventoriuje, tiek bazilikos aikštėje. Netoli sukiojosi ir parapijos jaunimas, jau spėjęs pradėti neoficialią stovyklą vis pasitarnavo savo laiku ir energija. Bazilikoje pamažu link skliautų kilo „gyvenimo ratas“, o Švč. Mergelę Mariją klebonas Gediminas ir vargonininkas Mantas papuošė vainiku. Kiek daug dar nepaminėtų ir nematomų darbų pasiekė tikslą, bet buvo akivaizdu, atlaidai jau arti.
Pasiruošimo savaitė baigėsi, lyg dar gyvendami joje, rugpjūčio 14 dieną, sekmadienį, Šeimų dienoje pradėjome didžiuosius Žolinės atlaidus. Eucharistijai tądien vadovavo klebonas Gediminas, homilijos metu priminęs, kad Viešpats nenori padalint šeimų ir pasaulio, tai mūsų laisvės ir pasirinkimo dalykas. Šv. Mišių metu buvo teikiamas santuokos pažadų atnaujinimas, atvykę sutuoktiniai dar kartą galėjo prisiekti amžiną meilę ir prašyti Dievo palaiminimo jų kelyje. Po pamaldų mūsų širdis džiugino ir tuo pačiu nuramino Giedriaus ir Onutės Viduolių koncertas. Pirmosios atlaidų dienos vakaras tapo ypatingas beveik 50-iai jaunuolių: atnaujinę krikšto pažadus, atsižadėję piktosios dvasios, sutvirtinamieji buvo patepti šventąja krizma ir priėmė Šventosios Dvasios Dovanos ženklą. Kiek vėliau, 22 val., kartu su vyskupu Linu ir klebonu Gediminu pradėjome naktinę adoraciją, kurią kartu su seminaristų Dovydo ir Martyno, vargonininko Manto, parapijos jaunimo ir savanorių, Monikos iš šlovinimo grupės „Pakviesti“, Eligijaus Kotinsko bei sesių kotryniečių Vandutės ir Kristinos pagalba tesėmė iki ryto.
Pagrindinę Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų – Žolinės atlaidų dieną pradėjome anksti. Tik pasibaigus naktinei adoracijai, 6 val. susitikome šv. Mišiose, kurias aukojo iš Panevėžio atvykęs kunigas vienuolis Juan Marcos Coduti IVE. Kartu su kun. Romualdu Zdaniu meldėmes ir 9 val. šv. Mišiose. Pamažu į baziliką rinkosi piligrimai, jie vis kopė į kalną pas Mariją ir būrėsi maldai: vieni atrado vietą bazilikos viduje, kiti stoviniavo šventoriuje ar apsukę kelis ratus vykusiame kermošiuje apsistojo bazilikos aikštėje. Buvo aišku viena: visos vietos pavėsyje rezervuotos, mat šiais metais saulė lepino itin karštais spinduliais.
Bazilika pilnėjo, nuo piligrimų gausos darėsi sunku praeiti taku link altoriaus, o šįmet atvykstant pagerbti Dievo Motiną kvietėme jai atvežti regimą ženklą – gėlę, tad Marijos altorius vis labiau puošėsi įvairiausiais žiedais, tikintieji, kartu su diakonu Viliumi, meldėsi rožinio maldą. Ir štai viskas, dvylikta valanda, nuskambėjo trys varpo dūžiai bazilikos gale, smilkalų dūmai kartu su maldomis kilo link bazilikos skliautų, prasidėjo pagrindinės ir svarbiausios atlaidų šv. Mišios, joms vadovavo ir žolynus šventino vyskupas Linas Vodopjanovas, giedojo Miežiškių choras. Po šv. Mišių aplink baziliką žengė šventinė procesija: skambėjo varpai ir varpeliai, buvo barstomos gėlės, parapijos bendruomenės nariai nešė kryžių, baldakimą, vėliavas, pasipuošusios tautiniais drabužiai moterys laikė vėjo plaikstomus vėliavų kaspinus, vėliau įprastai suklupome ir litanijos maldai.
O stebuklingoji Krekenavos Dievo Motina, Malonių Versme, kuri gydai žmonių kūno ir dvasios ligas, kuri trumpini skaistyklos kančias, – neleisk mums žūti kovoje ir priešo žabanguose. Užtark mus pas savo Sūnų, kuris kantriai laukia visų pas Jį grįžtančiųjų. Padėk mums Jį permaldauti, Jo malonę įgyti ir pasiekti amžinąją dangaus karalystę.
Pasibaigus Eucharistijai tikintieji dar kartą maldoms ir padėkoms skubėjo prie Krekenavos stebuklingosios Mergelės Marijos – Dievo Motinos paveikslo, esančio didžiajame altoriuje, nespėjusieji dovanoja jai žiedus bei apeina altorių keliais. Taip susipina dvi tradicijos: senoji – apėjimas keliais aplink altorių, išlikusi nuo neatmenamų laikų, bei naujoji, šiais metais pradėta, žiedo Marijai atnešimas. Po pamaldų bazilikos aikštėje nuskambėjo grupės „El Fuego“ koncertas, dar labiau pakylėjęs šventinę nuotaiką, su kuria piligrimai pamažu išsiskirstė ar į namus, ar į kermošių miestelyje. Bazilika tuo metu užsidarė švaros valandai, subėgę savanoriai šlavė ir plovė grindis, nuo gėlių žiedų ir uogų spėjusias nusidažyti įvairiausiais peizažais.
Ir taip dar 6 dienas, laukėme ir sutikome, priėmėme ir džiaugėmės, skirtingose dienose meldėmės už ligonius, dvasininkus ir pašvęstuosius, mokytojus ir katechetus, tėvynės gynėjus, marijines organizacijas, žemdirbius ir visą parapiją. Sutikome net 12 chorų iš visos Lietuvos, už jų priėmimą esame dėkingi vargonininkui Mantui, savanoriams bei bandelėmis aprūpinusiems Audronei ir Albinui Kisieliams. Didieji Žolinės atlaidai baigėsi žemdirbių ir parapijos dienoje, Eucharistijai vadovavo kardinolas Sigitas Tamkevičius, aukojimo metu link altoriaus pajudėjo atnašos: bendruomenė aukojo ir dovanojo savo užaugintas ir pagamintas gėrybes. 18 val. dar kartą visi susirinkome bendrai maldai, kartu su klebonu dėkojome Dievui ir Marijai už sėkmingai įvykusius atlaidus bei kiekvieną prisidėjusį.
Pirma diena po atlaidų: viskas atrado savo naujas ar senas vietas, sugulė į lentynas ir pradėjo skaičiuoti dienas iki kitos vasaros. Vis dairėmės atgaivos, panašu kartu su rugsėju ją atpūtė nauji debesys, atnešę ne tik vėsesnius orus, bet ir minutėlę poilsio, jei taip galima pavadinti įprastą parapijos ritmą. Ir nors kartais rugpjūtis čia, Krekenavoje, prasideda daug anksčiau, nei baigiasi liepa, esame dėkingi už šį laiką!
Primename, kad tiek eilinių sekmadienių, tiek praėjusių Didžiųjų Žolinės atlaidų homilijas galite rasti mūsų internetinėje svetainėje!