Pasibaigus Didiesiems Žolinės atlaidams, kurie šiais metais buvo ypatingi tuo, jog parapijos personalas ir savanoriai sukosi atlaidų šurmulyje be pagrindinio parapijos šeimininko, klebono Gedimino Jankūno, po jų užklupęs „štilis“ pasijuto šiek tiek nejaukiai. Po įtempto darbymečio atėjusi kasdiena atrodė per rami ir per tyli, jau tik savaitgaliais sulaukiant maldininkų ir svečių kunigų, pavadavusių kleboną, jam sveikatą taisant pajūrio sanatorijoje. Kartu su klebonu pajūrin išlydėjome ir zakristijoną Algirdą Pogužinską, jau dabar brolį Jeronimą, savo pašaukimo ieškantį Klaipėdos pranciškonų vienuolyne. Rugsėjo pirmoji pusė regis visiems buvo proga pradėti naują ciklą, adaptuojantis ir prisitaikant.
Jau tradicija tapo kasmet, rugsėjo pradžioje, susitikti mažoje jaukioje Vadaktėlių bažnyčioje, kur XX a. pradžioje klebonavo Juozas Tumas-Vaižgantas, ir paminėti šio didžio tautos veikėjo gimtadienį. Pasak renginį kuravusios Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Rimos Balčiuvienės, šiais metais rugsėjo 5-oji taip pat sutraukė nemenką būrį dalyvių: kai kurie jau tapę pastoviais Vadaktėlių Šv. Jono Nepamuko bažnyčios lankytojais, kai kurie – dar tik atrandantys Vaižgantą, susipažįstantys su jo gyvenimo filosofija. Šventąsias mišias aukojo kunigas Justas Jasėnas. Apie rašytojo asmenybę, jo pažiūras pasakojo Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos abiturientės Paulina Lukoševičiūtė ir Judita Daunoravičiūtė, apie gyvenimą Kaune kalbėjo Juozo Tumo – Vaižganto buto-muziejaus direktorius Remigijus Jakulevičius, kuris ypač akcentavo rašytojo beribę meilę žmonėms, gebėjimą pastebėti jų gerąsias savybes, skatinančius žmones neprarasti pasitikėjimo savimi ir Dievu. Giedojo Krekenavos Mažosios bazilikos choras, vadovaujamas Manto Masioko, visus maloniai nustebino mažoji kanklininkė Emilija Viliūtė (mokytoja Loreta Venslavičienė). Žvarbią rugsėjo popietę po renginio šildė ne tik tarpusavio bendravimas, bet ir karšta arbata – ja pasirūpino Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos skautai, vadovaujami Ilonos Dauderienės.
Klebonui Gediminui grįžus iš sanatorijos, parapijos reikalai ėmė suktis įprastu tempu. Nepraėjus nė dienai po jo sugrįžimo į parapijos namus rinkosi ekonominė ir pastoracinė tarybos, kurių nariai tradiciškai tokiu metu aptaria praėjusius atlaidus ir aktualius nūdienos klausimus. Sekančią dieną, švenčiant kasmėnesinius Švč. Mergelės Marijos atlaidus, baziliką aplankė Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, Didžiuosiuose Žolinės atlaiduose globojęs parapiją klebonui sergant. Norisi tikėti, jog tuo metu kartu buvome atsakinga ir susitelkusi komanda. Rugsėjo mėnesio atlaiduose taip pat minėjome Marijos legiono 100 meto jubiliejų, tad parapijos namuose šurmuliavo didelis būrys maldininkų ir piligrimų.
Krekenavos bazilikos choristai rugsėjo 18 dieną giedojo Rokiškio Šv. Mato atlaiduose, tuo pačiu sudalyvaudami ir Rokiškio gimtadienio šventėje. Choras dėkoja Justinui Šapolai už kvietimą ir priėmimą.
Nuo rugsėjo 22 dienos vidudienio, įrengus varpų automatiką, pradėjo vėl reguliariai skambėti abu bazilikos varpai. Didysis, Švč. M. Marijos varpas, skambina Viešpaties Angelo maldą kasdien 12 val. ir 18 val. Mažasis varpas savo skambesiu kviečia į šv. Mišias. Kitu metu, kada girdėsime mažąjį varpą skambant, jis skelbs apie mirusį arba palydės į kapus. Kitais metais turėsime trečiąjį varpą - Šv. Antano Paduviečio vardu, skirtą specialiai mūsų bazilikai.
Keliaujančiųjų ir vairuotojų diena Krekenavos ir Upytės parapijose buvo minima rugsėjo 26 dieną. Po šv. Mišių klebonas Gediminas laimino pačias įvairiausias parapijiečių ir svečių transporto priemones, skambant maldai:
Gerasis Dieve, suteik man išminties, dėmesingumo ir savitvardos vairuoti tvarkingai ir saugiai. Pagelbėki gerbti ir nuoširdžiai rūpintis kitais eismo dalyviais ir apsaugok nuo nelaimių, kad sėkmingai pasiekčiau kelionės tikslą. Amen.
Rugsėjo 26 dieną Žibartonių koplyčioje šventėme titulinius Šv. Vincento Pauliečio atlaidus, kurie labai svarbūs to krašto žmonėms, turintiems progą susitikti vieniems su kitais maldoje.