Su giliu liūdesiu pranešame, kad į Viešpaties namus iškeliavo mūsų brangi Marytė Mickutė – ilgametė bažnyčios tarnaitė, atsidavusi parapijietė ir šviesus žmogus, kuris savo gerumu ir meile palietė daugelio širdis.
Atsisveikinimo šv. Mišios už velionę vyks trečiadienį, 12 val. Krekenavos bazilikoje. Kviečiame visus, kurie ją pažinojo ir brangino, susiburti bendrai maldai ir prisiminimams.
Dalijamės brangios mūsų parapijietės gyvenimo faktais ir istorija, prisimindami jos ilgametę tarnystę, tikėjimą ir meilę artimui.
Marytė Mickutė gimė 1921 m. ir užaugo Kiemėnų kaime, Kiburių parapijoje. Ji buvo viena iš septynių vaikų šeimoje – turėjo penkias seseris ir du brolius, nors abu broliai mirė ankstyvoje vaikystėje. Tėvas Kazimieras ir motina Agota (kilusi iš Maneikūnų kaimo, esančio už maždaug 10 kilometrų) augino vaikus sunkiais laikais. Šeima turėjo 11 hektarų žemės, tačiau viską prarado, kai atėjo sovietų valdžia.
Marytė mokėsi Kiemėnų pradžios mokykloje, baigė keturias klases. Nors išsilavinimas buvo ribotas, ji anksti išmoko šeimininkauti. Be to, lankė 7 mėnesių šeimininkės kursus, kurie vyko Antalieptės vienuolyne. Ji taip pat buvo pavasarininkė ir priklausė „angelaičių“ organizacijai.
Jaunystėje Marytė buvo atsakinga už jaunesnius brolius ir seseris, juos prižiūrėdavo. Seserų vardai buvo Apolonija, Ona, Liucija ir Aleksandra, o broliai – Juozas ir Antanas. Deja, abu broliai mirė anksti – vienas būdamas vos kelių mėnesių, kitas – vos dvejų metų.
Marytė jaunystėje buvo įsimylėjusi, tačiau tėvai turėjo kitų planų – jie norėjo ją išleisti už 20 metų vyresnio vyro. Nenorėdama paklusti šiam sprendimui, Marytė ryžosi drąsiam žingsniui ir pabėgo nuo numatytos santuokos. Nepaisant to, vėliau jos gyvenime atsirado ir kitų simpatijų, įskaitant vieną Krekenavoje.
Svarbus posūkis jos gyvenime įvyko per pažintį su kanauninku Antanu Navicku. Jis ją surado per pažįstamus ir pasiūlė šeimininkės darbą. Marytė apsvarstė pasiūlymą ir nusprendė, kad toks darbas būtų geresnis nei pas ūkininkus. Taip prasidėjo jos ilgametė tarnystė bažnyčioje.
Marytė ilgus metus tarnavo bažnyčioje. Ji pradėjo dirbti su kanauninku Navicku 1939 metais, Antazavėje praleido dešimtmetį, o vėliau metus Vajasiškyje. 1950 metais kartu su kanauninku persikėlė į Krekenavą, kur tęsė savo tarnystę.
Ji darė visus darbus, kuriuose reikėjo pagalbos: ir bažnyčią puošė, ir vaikus ruošė šventėm – juos rengdavo, tvarkė kunigų rūbus. Marytė labai šviesaus proto ir ją krekenaviečiai puikiai žino, nes moteris nuoširdžiai tarnavo bažnyčiai ilgus metus.
Marytė, būdama vyriausia iš seserų, išgyveno visas savo artimųjų netektis ir su laiku liko vienintelė iš gausios šeimos, kuri kadaise gyveno tėvų namuose, pilnuose vaikų ir gyvenimo šurmulio. Dabar tie namai yra sugriuvę ir juose niekas nebegyvena.
Nors gyvenimas dažnai buvo sunkus – teko susidurti su sunkumais tiek šeimoje, tiek asmeniniame gyvenime, Marytė yra patenkinta savo pasiekimais. Dirbusi nuo mažens, ji išmoko ištvermės, kantrybės bei gebėjimo įžvelgti džiaugsmą net ir kasdienėse akimirkose. Nepaisant nepritekliaus ir netekčių, Marytė sugebėjo išlaikyti vidinę ramybę bei tikėjimą ir visada buvo dėkinga už Dievo suteiktas malones.
Nuotr. Dovilė Večiorkutė / JP.lt