Antrąjį žiemos mėnesį pradėjome ir toliau varžomi karantino ribojimų, laikinuose maldos namuose eksperimento tvarka maža saujele tikinčiųjų rinkdamiesi sekmadienio šv. Mišioms pagal visus saugumo reikalavimus gyvai, transliuodami Eucharistiją visais įmanomais internetiniais kanalais tiems, kurie Dievo Žodžio laukdavo savo namuose. Baziliką vis dar kaustė šaltis ir stojantys remonto darbai. Regis buvome įstrigę į tokią tamsą... Taip reikalingą šviesą sielai ir kūnui išvydome vakarinėse Grabnyčių šv. Mišiose. Kristaus Paaukojimo iškilmę vasario 2 dieną, antradienį, šventėme Upytės Šv. Karolio Boromiejaus bažnyčioje. Ši šventė savo šviesa pratęsia Kristaus Šviesos slėpinį, išgyvenamą per Kalėdas ir Viešpaties Apsireiškimo šventę (Tris Karalius). Tą dieną buvo šventinamos žvakės, kurios krikščioniams simbolizuoja Kristų, Jo pergalę prieš mirtį ir visas tamsiąsias jėgas. Minėdami Kristaus Paaukojimą šventykloje, šventėme ir Dievui pašvęsto gyvenimo slėpinį.
Vasario 5 dieną, minėjome Šv. Agotą. Vakarinėse šv. Mišiose meldėmės už duonos augintojus ir gamintojus, internetinėje svetainėje ir Facebook paskyroje kvietėme susipažinti su mūsų krašto duonos kepėjais - UAB Radviliškių kaimo kepykla, kurią klebonas Gediminas su Panevėžio vyskupu Linu Vodopjanovu OFM tądien aplankė ir pašventino.
Vasario 15 dieną šventėme kasmėnesinius Švč. M. Marijos atlaidus. Šv. Mišias aukojo Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, kaskart savo apsilankymu besistengiantis nors kiek pajudinti bazilikos remonto darbus. Dėkojame vyskupui Linui už nuolatinį rūpestį ir paramą!
Vasario mėnesį labai praskaidrino puiki žinia visiems krekenaviškiams ir mūsų kraštą mylintiems! Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildė Žolinės atlaidų šventinimas Krekenavoje. Pati svarbiausia šio krašto diena nuo šiol tapo saugotina vertybe! Kaip skelbia Lietuvos nacionalinio kultūros centro informacija:
Senojoje tradicinėje kaimo bendruomenėje per Žolinę buvo švenčiama augmenijos branda ir dėkojama už derlių, ūkininkai ruošdavo vaišes, lankydavo vieni kitus. Įsigalėjus krikščionybei, Žolinė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Šventės sakralumą, svarbą ir ilgametės tradicijos tęstinumą Aukštaitijos regione atspindi Didieji Krekenavos Žolinės atlaidai, žinomi nuo XV a. pab. Krekenaviškiams Žolinės yra atsinaujinimo šventė, proga sukviesti gimines ir draugus, surengti kermošių, ragauti vasaros pabaigai būdingų vaišių. Žolynų puokščių ruošimas, vainikų, bromų pynimas – senas vietos paprotys, kurį atgaivino ir tęsia parapijos bendruomenė. Tikima, kad per pamaldas pašventintos puokštelės, kruopščiai surištos iš skirtingas simbolines reikšmes turinčių augalų, atlieka apsauginę funkciją – jos, laikomos garbingoje namų vietoje, atbaido nelaimes, o prieš Velykas su verba yra pagarbiai sudeginamos.
Suprantame, kad ir toliau turime išlaikyti šį statusą ir tradicijas, gal net labiau nei kada nors. Juk dabar atvykstantieji maldai prie Stebuklingojo Krekenavos Dievo Motinos, Malonių versmės, paveikslo Didžiųjų Žolinės atlaidų metu tuo pačiu patys taps nematerialaus paveldo vertybės dalimi. Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad mūsuose gyva ir puoselėjama žolynų tradicija, skirta pagarbinti mūsų Dangiškąją Motiną!
Vasario 17 dieną Pelenų dienoje įžengėme į Gavėnios laikotarpį. Toks ilgas keturiasdešimties dienų laikotarpis gali išgąsdinti, ypač po sočių Užgavėnių. Bet pripažinkime, jog Velykinei atgailai, pasninkui ir geriems darbams dažnai nugvelbiame tik labai mažą dalelę savo laiko. Tad gal ir gerai, jog gavėnia leidžia to laiko ieškoti net keturiasdešimt dienų iki pat Velykų Prisikėlimo!
Gavėnios laike dėl nesamų sąlygų išgyventi Kryžiaus kelio patirtis, pasirinkome kalbėti Dievo gailestingumo vainikėlį šv. Mišių pradžioje. Jėzaus kančią girdėjome giesmėse, išgyvenome savo asmenines patirtis. Laike, kuomet viskas sustoję dėl karantino ir pandemijos, pats mūsų gyvenimas virto regis nesibaigiančia gavėnia...