Didžiųjų Žolinės atlaidų metu iki rugpjūčio 30 d. Krekenavos bazilikos parodų erdvėje (erdvė virš bazilikos skliautų) veiks fotografo Virgilijaus Navalinsko fotografijų paroda „Lietuvos malūnai“. Kviečiame užsukti ir apžiūrėti!
Parodos atidarymas įvyks rugpjūčio 13 d., sekmadienį, po 18 val. šv. Mišių.
Kas fotografijų „Lietuvos vėjo malūnai“ ekspozicijos autorius? Pasvalio rajono gyventojamsšito aiškinti nereikia, o kitų vietovių parodų lankytojams gal ir pravers viena kita užuomina apie gerb. Virgilijų Navalinską kuris šiuo metu gyvena minėto rajono Pumpėnų miestelyje, o gimė jo seniūnijos Kirkiliškių kaime. Po maždaug 20 darbo metų konsultantu atkurtuose Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmuose grįžo į gimtąjį kraštą ir apsigyveno Pumpėnuose. „Virginijus visada mėgo fotografuoti, nes, paveiksluodamas ir darydamas nuotraukas, valandai ar net kelioms atitrūksta nuo rūpesčių, nesėkmių, susigrąžina ramybę, o kartu ir dvasinę sveikatą“, – sako pažįstantieji šią neeilinę Pumpėnų asmenybę.
Kaip ir kada šis potraukis atsirado? Matyt, tik pats Virginijus Navalinskas žino, nes pasakoti kitiems apie tai, mano supratimu, nelabai linkęs. „Patinka fotografuoti viską, kas gražu, kas įkvepia, džiugina, bet vis dėlto labiausiai maga fotoaparatą nukreipti į bažnyčias“,– afišuojama ne viename internetiniame puslapyje.
Kuo patrauklūs fotografui vėjo malūnai? „Vėjo malūnas – tai statinys, ant kurio įrengtas ratas su sparnais turintis pavarą ir dar kažkokį mechanizmą... Ir kas čia ypatingo?!“ Taip ar panašiai atsakytume ne vienas mūsų. Tiesa, važiuodami Lietuvos keliais, apvedžiojame akimis kiekvieną tokį statinį, bet matyt, tuo ir viskas pasibaigia...
Kodėl? Tikriausiai todėl, kad nieko nežinome apie juos?! Kad vėjo malūnų gimtinė – Persija, o atsirado jie tenai VII a., kad Lietuvoje pradėti statyti tik XIV a. Baltijos jūros pakrantėse, nes tie sūraus vandens plotai ir vėjais turtingi... Nes nežinome, kad yra stiebiniai malūnai, kurie visu kūnu atsigręžę į pučiančio vėjo pusę, kad juos ėmė keisti kepuriniai malūnai (į vėją gręžiama jau tik statinio kepurė), kad vėliausiai atsirado pasukami visu liemeniu su ratukais, tikriausiai ratukiniais vadinti...
Kitas atsakymas į klausimą „Kodėl? – tai nedėmesingumas istorijai. Juk vėjo malūnai yra vieni įspūdingiausių mūsų šalies kultūros paveldo objektų, plačiau paplitę XVIII a. Didžiausia vėjo malūnų sankaupa Lietuvoje buvo pajūryje, Žemaitijoje. Juo toliau į rytus, juo vėjo malūnų mažiau. Jiems visada būdavo apdairiai parenkama vieta pakilumose, kaimo šiauriniame ar vakariniame gale, kad vyraujančiam vakarų ar pučiančiam šiaurės vėjui netrukdytų pastatai ir želdiniai. Mojuodami savo plačiais sparnais, jie pagyvindavo monotoniškas lygumas. Ažūriniai vėjo malūnų sparnai, apeigos tilteliai puoselėdavo romantinį įspūdį. Stovėdami atokiai nuo gyvenviečių, atrodydavo vieniši, bet galingi, visa jėga pasitinkantys šiaurį vėją. Miesteliuose, tarsi jausdami savo vertę, vėjo malūnai aukščiu dažnai drįsdavo rungtis net su bažnyčiomis. Iš archyvinės medžiagos žinoma, kad XIX a. antrojoje pusėje Lietuvoje buvo apie 200 vėjo malūnų, o XX a. pirmojoje pusėje – jau apie 1000. Naudodavo ne tik grūdams malti, bet ir vandeniui pumpuoti, lentpjūvių bei kitoms ūkio reikmėms. Skyrėsi architektūrinėmis formomis, vidaus įrangos schemomis, galia, statybinėmis medžiagomis ir pan. Na, o dabartinis vėjo malūno variantas yra vėjo jėgainė, kuri paraleliai žemės paviršiumi greitai judančius oro srautus paverčia elektros energija. Netekę ūkinės ekonominės reikšmės, malūnai ėmė labai sparčiai nykti. Mūsų dienas pasiekė tik 114 vėjo malūnų pastatų ar jų apgriuvusių fragmentų. Daugiausia vėjo malūnų išlikę šiauriniuose Lietuvos regionuose. Jie statyti XVIII a. pabaigoje–XX a. pirmojoje pusėje grūdams malti. Archajiškų stiebinės konstrukcijos malūnų teišliko trys. Daugiausia išliko kepurinių malūnų. Iš buvusių moderniųjų, t. y. ratukinių, išliko tik vienas Klaipėdos rajone. Keletas iš tų 114 vėjo malūnų pritaikyti muziejų, maitinimo ar poilsio reikmėms. Likusieji baigia sunykti. Pritarsite, kad papildomų akcentų atsakymui į aukščiau pateiktą klausimą nebereikia.
Ką sako pats parodos autorius – Virgilijus Navalinskas? Prisipažįstu, kad mano fotoobjektyvas jau senokai stabtelėdavo prie vieno ar kito malūno, kai po Lietuvą važinėdavau fotografuodamas jos bažnyčias ir koplyčias. Be galo, be krašto širdį spaudė apgailėtina tų malūnų išvaizda ir nujaučiamas galutinis likimas. Norą organizuoti parodą „Lietuvos vėjo malūnai“ įžiebė kilni įžvalgių pumpėniečių Armino ir Martyno Vareikų iniciatyva. Vadinasi, pirmasis mano tikslas – siekis parodyti gerąją tų vyrukų iniciatyvą, liudijančią išskirtinį dėmesį plytiniam Pumpėnų vėjo malūnui, pastatytam 1925–1927 m. iš Kupiškio krašto kilusio Jono Kulalio rūpesčiu. Pasak fotografo, dėmesio verta internete pasklidusi ši patriotinė mintis: „Sprendimą įsigyti malūną priėmėme kartu su broliu Martynu, nes, drauge augę ir visą vaikystę iki pilnametystės praleidę Pumpėnuose, matėme malūną bei juo didžiavomės, nes tuo Pumpėnai ir yra išskirtiniai – turi malūną, kuris patraukia kiekvieno dėmesį. Tačiau prisipažinsiu, kad pirmą kartą į malūno vidų įėjau tik po 28-erių gyvenimo metų, kuomet jį įsigijome“, – apie idėjos pradžią pasakojo Arminas. Pasak jo, nors visi pumpėniečiai didžiuojasi šiuo objektu, vis dėlto liūdna, kad toks kultūros paveldas nyksta ir metų klausimas, kada visai sugrius ir Pumpėnuose jo nebeliks. „Pradėjome galvoti, kodėl jis griūna, kodėl niekam nerūpi, ir tuomet atradome jo savininkus, kurie privatizavo malūną“. Šiandien fotografas be galo laimingas – per metus sutvarkius visus dokumentus, Kultūros ministerijai buvo pateiktas projektas, prašant finansuoti Pumpėnų malūno restauracijos darbus. Projektaspatvirtintas!!! Malūną planuojama restauruoti pagal 2022–2024 finansavimo programą.