Šv. Jeronimas.
Fotografas Tomas Stasevičius
VINCAS SVIRSKIS (1835–1916)
Lietuvių dievdirbio, liaudies menininko ir vieno žymiausių XIX a. kryžių skaptuotojų gyvenimas apipintas legendomis, tačiau svarbiausius biografinius faktus liudija Krekenavos parapijos krikšto ir gimimo metrikų knygos: Vincas Svirskis gimė 1835 m. sausio 28 d., mirė 1916 m. kovo 7 d.
Vincas Svirskis gimė laisvų, valstybinių dvarų žemę nuomojusių valstiečių šeimoje. Simonas ir Kotryna Svirskiai augino vienuolika vaikų – penkis sūnus ir šešias dukras. Gausiai šeimai gyventi nebuvo lengva – nuomojama žemė neužtikrino pakankamo pragyvenimo.
Kaip ir kiti jo broliai bei seserys, Vincas anksti pažino valstiečio darbą, pradėdamas nuo bandos ganymo. Jau piemenaudamas berniukas stebino vietos gyventojus gebėjimu vien peiliuku išdrožti puošnias dėžutes, lazdas, pypkes ir šaukštus. Paaugęs lankė nuo gimtojo kaimo už maždaug 5 km buvusią Krekenavos parapijinę mokyklą. Amžininkai liudijo, kad Vincas Svirskis buvo apsišvietęs žmogus: skaitė knygas, gerai kalbėjo lenkiškai, susikalbėdavo rusiškai, o bažnyčioje gebėjo giedoti lotyniškai.
Jaunuolio negalėjo nepaveikti bręstančio 1863 m. sukilimo dvasia. Didelį įspūdį jam, kaip ir daugeliui Vidurio Lietuvos žmonių, darė tautinę savimonę žadinę ir priešintis carinei priespaudai raginę kun. Antano Mackevičiaus pamokslai Paberžės bažnyčioje. Su kunigu Vincas Svirskis buvo bendravęs.
Svirskių šeima skaudžiai išgyveno sukilimo pralaimėjimą – kovose žuvo šeimos narių, kiti buvo ištremti į Sibirą. Prasidėjus represijoms, šeimai teko slapstytis ir išsiskirstyti.
Tuo laikotarpiu Vincas Svirskis, nešinas kuklia darbo įrankių – kirvuko, kalto ir peilio – skrynele, patraukė per kaimus kaip dievdirbys ir knygnešių pagalbininkas. Valstiečiai jį, kaip garsų meistrą, kartais vadintą „gražiadirbiu“, kviesdavosi kryžiais puošti sodybas, kapus ir pakeles, maitino bei suteikdavo nakvynę. Ne vienas jo kūrinys įamžino šeimos, kaimo ar visos parapijos įvykius, o koplytstulpiuose vaizduoti šventieji simboliškai priminė tautos kančią ir sukilimo aukas.
Savo kūrinius Svirskis skobė iš vientisos ąžuolo medienos. Jo darbai buvo komponuojami ne vienoje, o keliose pusėse. Siekdamas kuo platesnės erdvės vaizdams, meistras panaudodavo ąžuolo drūtgalį – į žemę kamienas būdavo kasamas apvertus viršūnę žemyn. Pats Svirskis sakydavo, kad jo šventuosius sunaikinti būtų galima tik kartu su kryžiumi ar koplytstulpiu, nes atskirai jų išimti neįmanoma.
Manoma, kad savamokslis liaudies menininkas sukūrė apie 231 kryžių, tačiau iki šių dienų išliko tik dalis jo palikimo. Tarp ryškiausių darbų minimi „Paskutinė vakarienė ir Šv. Izidorius“, „Kristus tarp apaštalų ir Šv. Agota“, Dvariškių kaimo koplytstulpis ir Kačergių kaimo pakelės kryžius. Paberžėje taip pat išlikę keli jo darbai. Tėvas Stanislovas yra teigęs, kad Vincas Svirskis galėjo būti sukonstravęs ir Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios medinį altorių.
Krekenavos bazilikoje įrengtoje ekspozicijoje saugomi Vinco Svirskio darbai – lauko kryžius bei Šv. Juozapo ir Šv. Petro skulptūros.
Kaip atrodė pats garsusis kryždirbys, žinoma tik iš amžininkų pasakojimų. Jis buvęs smulkaus sudėjimo, liesas, tačiau fiziškai ištvermingas. Sunkiausi metai atėjo peržengus aštuoniasdešimtmetį – nusilpo sveikata, nebegalėjo dirbti. Neturėdamas savo pastogės, buvo žmonių vežiojamas iš kaimo į kaimą ir gyveno iš jų paramos. Galiausiai apsigyveno Burvelių kaime pas našlę Mataitienę, kur 1916 m. kovo 7 d. mirė.
Menininkas palaidotas Mataičių šeimos kapavietėje Surviliškio kapinėse. Jo kapą žymi kryžius su metaline lentele, o prie įėjimo į kapines stovi paminklinis akmuo, kurio autorius – J. Gylys.
Informacija parengta pagal Danieliaus Balčiūno ir kitą medžiagą.
Romano Švoinickio paveikslas „Kristus tarp vaikų“ (krekenaviečių) Krekenavos bažnyčioje
ROMANAS ŠVOINICKIS (1845–1915)
Švoinickių pavardė Upytės žemėje minima nuo XVI a. Tai kilminga giminė, kilusi iš Montvydų. Giminės atstovai dalyvavo 1794 m., 1831 m. ir 1863 m. sukilimuose, o caro ir sovietų valdžios metais buvo tremiami į Sibirą.
Romanas Švoinickis gimė 1845 m. gruodžio 3 d. Rodų dvare. Jo tėvas Mykolas buvo 1831 m. sukilimo dalyvis, motina Zofija Kulvietytė kilusi iš Ukmergės pavieto Šilų kaimo. Romanas mokėsi Vilniaus bajorų institute, kur jau tuomet išryškėjo jo gabumai piešimui.
Septyniolikmetis buvo pašalintas iš instituto už dalyvavimą patriotinėse manifestacijose prieš caro valdžią. Prasidėjus 1863 m. sukilimui, prisijungė prie sukilėlių. Priklausė Antano Mackevičiaus ir Boleslovo Dluskio organizuotam būriui, vėliau įsijungė į kitus sukilėlių dalinius ir kovėsi prie Raguvos, Karsakiškio, Biržų bei kitose vietose.
1864 m. pateko į rusų nelaisvę, daugiau kaip metus praleido kalėjimuose, vėliau buvo ištremtas į Tobolską. Po metų jam leista apsigyventi Kazanės gubernijoje. Ir sukilimo metu, ir tremtyje Švoinickis piešė kraštovaizdžius, žmonių tipus bei etnografinius kostiumus.
1869 m. amnestuotas, gyveno Varšuvoje ir mokėsi Miuncheno dailės akademijoje. 1878 m. grįžo į Varšuvą. 1898 m. vedė Prancišką Zlotorovičiūvną, kilusią iš Kijevo. Gyvendamas Varšuvoje bendravo su žinomais to meto žmonėmis, priklausė dailės draugijoms, palaikė ryšius su ten besimokančiais lietuviais ir juos rėmė.
Vasaromis grįždavo į Lietuvą, į gimtąjį Rodų dvarą. Čia tapė, užsiėmė archeologiniais kasinėjimais, kolekcionavo archeologinius radinius, senovinius baldus, istorinius drabužius ir ginklus, paveikslus bei žinomų žmonių autografus.
1904 m. persikėlė gyventi į Rodų dvarą. Mirė 1915 m., būdamas 69 metų. Jo palaikai buvo palaidoti Rodų dvaro koplyčioje.
Romanas Švoinickis daugiausia tapė Lietuvos bajorų ir valstiečių gyvenimo scenas, taip pat pasižymėjo kaip portretistas. Tarp žymiausių jo darbų minimi „Trys kartos“, „Trys epochos“, „Politinis ginčas“, „Bajorų peštynės“, „Šalininkų verbavimas seimelio išvakarėse“ ir kiti. Lietuvoje saugomi jo paveikslai „1863 m. sukilėlių patrulis pamiškėje“, „Bajorų puota“, „Vojskis renka musmires“, keletas peizažų ir piešinių. Didelė dailininko kūrybinio palikimo dalis liko Lenkijoje.
VYTAUTAS ŠVARLYS (1943–2022)
Vytautas Švarlys – vienas žymiausių Lietuvos vitražo meistrų. Gimė 1943 m., 1972 m. baigė Lietuvos dailės institutą Vilniuje ir nuo tų pačių metų aktyviai dalyvavo respublikinėse bei sąjunginėse parodose. Nuo 1981 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Kūrybinė menininko biografija, jo paties žodžiais, prasidėjo dar vaikystėje – nuo gimtosios Krekenavos apylinkių grožio ir mamos įdiegtų vertybių.
Dirbdamas klasikine vitražo technika, kurioje naudojamas spalvotas ir baltas stiklas, švinas bei alavas, menininkas sukūrė apie šimtą monumentalių vitražo kompozicijų. Jos puošia visuomeninių pastatų ir bažnyčių interjerus bei privačias kolekcijas Lietuvoje ir užsienyje. Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus asmeninei kolekcijai priklauso V. Švarlio dekoratyvinė kompozicija „Vilnius“.
Vienas pirmųjų menininko darbų buvo Vilniaus Balio Dvariono vaikų muzikos mokyklai skirtas vitražas „Svajonė“ (1973), o vienas didžiausių – 142 kv. m ploto vitražas „Lietuva“ Birštono kultūros rūmuose. Jo darbai taip pat puošia Birštono sanatoriją, buvusias banko „Hermis“ patalpas Vilniuje, Radviliškio savivaldybę, Kauno karininkų ramovę ir kitus visuomeninius pastatus.
Reikšmingą Vytauto Švarlio kūrybos dalį sudaro Lietuvos bažnyčioms ir koplyčioms sukurti vitražai. Jo darbų yra Šeduvoje, Šalčininkuose, Lukšiuose, Grūšlaukėje, Krekenavoje, Kaltinėnuose, Maišiagaloje, Biržuose ir Senojoje Varėnoje.
Krekenavos bazilikos šoniniuose languose įrengti aštuoni figūriniai ir simboliniai Vytauto Švarlio vitražai. 1999 m. bažnyčios nišoje įrengtas didelis vitražas „Prisikėlimas“, skirtas bažnyčios 100 metų jubiliejui. Menininkas taip pat yra sukūręs vitražų Šiluvos ir Krekenavos Dievo Motinos paveikslų motyvais.
Tarp kitų reikšmingų menininko kūrinių – Šalčininkų bažnyčios vitražinis altorius „Malda“, Kaltinėnų bažnyčios dvylikos stočių ciklas „Kristaus kryžiaus kelias“, monumentalus darbas „Palaiminimas“ Grūšlaukės bažnyčioje ir penkiolikos vitražų ciklas M. K. Čiurlionio tematika Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje.
Informacija parengta pagal Linos Klusaitės straipsnį „XXI amžius“, 2003-02-26, ir kitą medžiagą.
STASYS UŠINSKAS (1905–1974)
Stasys Ušinskas gimė 1905 m. gegužės 20 d. Pakruojyje, mirė 1974 m. birželio 14 d. Kaune ir buvo palaidotas Romainių kapinėse. Jis buvo scenografas, vitražų meistras, lėlininkas, tapytojas ir profesorius – vienas žymiausių XX a. Lietuvos dailininkų bei meno pedagogų.
Gimęs akmenskaldžio šeimoje, meno pasaulį pažino dar vaikystėje su seneliu lankydamasis kolekcininko barono von der Roppo dvare. Ten patirtas klasikinio meno įspūdis padėjo pagrindus visą gyvenimą išlikusiems estetiniams kūrybos principams.
Baigęs Šiaulių gimnaziją, 1925 m. įstojo į Kauno meno mokyklą, kur jį formavo iškilūs tarpukario Lietuvos menininkai. 1929–1931 m. studijavo Paryžiuje: lankė Juliano akademiją, vėliau Aukštąją dekoratyviojo ir taikomojo meno mokyklą, kur mokėsi vitražo ir dekoratyvinio meno technologijų.
Didelę įtaką jo meninei pasaulėžiūrai padarė studijos akademijoje „Modern“, kuriai vadovavo Fernand'as Léger ir Alexandra Exter. Čia Ušinskas gilino monumentalaus meno, scenografijos ir modernios kompozicijos principus.
1931 m. grįžęs į Lietuvą surengė pirmąją personalinę parodą Kaune ir Šiauliuose. Nuo 1932 m. intensyviai kūrė scenografiją Kauno ir Vilniaus dramos, operos ir baleto teatrams. 1936 m. įkūrė profesionalų lėlių teatrą, o 1938 m. apipavidalino pirmąjį garsinį lėlių filmą Lietuvoje „Storulio sapnas“.
1937 m. pasaulinėje Paryžiaus parodoje už scenografijos eskizus ir lėles buvo apdovanotas aukso medaliu ir diplomu. Tais pačiais metais Niujorke surengė personalinę parodą, kūrė dekoracijas, kostiumus ir lėles Brodvėjaus teatrui.
Karo ir pokario metais Ušinskas daugiausia dirbo monumentaliosios dailės, ypač vitražo ir meninio stiklo, srityje. Nuo 1950 m. vykdė technologinius eksperimentus su vitražais, sukūrė žemos temperatūros vitražo gamybos sistemą, Lietuvoje pirmasis pradėjo kurti veidrodinius ir blokinius vitražus.
Svarbi jo gyvenimo dalis buvo ir pedagoginis darbas. 1934–1940 m. Kauno meno mokykloje dėstė monumentaliąją tapybą, nuo 1935 m. vadovavo dekoratyvinės tapybos studijai, vėliau dirbo Kauno ir Vilniaus aukštosiose meno bei technikos mokyklose. 1946 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.
Krekenavos bazilikos presbiteriją puošia Stasio Ušinsko vitražai, kuriuose vaizduojami Šv. Kazimieras, vyskupas Merkelis Giedraitis, arkivyskupas Jurgis Matulaitis ir Nekaltai Pradėtoji Mergelė Marija. Virš didžiųjų bazilikos durų yra monstranciją vaizduojantis 1931 m. vitražas.
Informacija parengta pagal Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir kitą medžiagą.
Monstranciją vaizduojantis Stasio Ušinsko vitražas