Krekenavos bažnyčios istorijos pradžia siekia XV amžių. Krekenava istoriniuose šaltiniuose minima jau 1409 m., o 1484 m. Rodų dvaro savininkai broliai Stanislovas ir Aleksandras Visgirdavičiai (Vizgirdos), kartu su Krekenavos dvaro našle Katerina Bundyriene ir jos sūnumi Florijonu, skyrė dalį savo žemių Krekenavos bažnyčiai ir joje tarnaujančiam kunigui išlaikyti.
Šią beneficiją patvirtino Vilniaus vyskupas Andriejus II Goškevičius. Šis patvirtinimas laikomas Krekenavos parapijos įsteigimu, o jau stovėjusi medinė koplyčia tapo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia.
Fundatorių parama buvo labai svarbi ankstyvajam parapijos gyvenimui. Ji padėjo išlaikyti bažnyčią ir joje tarnaujantį kunigą, o aplink bažnyčią ilgainiui telkėsi ir augo Krekenavos gyvenvietė.
ANKSTYVIEJI FUNDATORIAI IR RĖMĖJAI
Stanislovas ir Aleksandras Visgirdavičiai (Vizgirdos)Rodų dvaro savininkai, 1484 m. kartu su Katerina Bundyriene ir jos sūnumi Florijonu skyrę dalį savo žemių Krekenavos bažnyčiai išlaikyti.
Katerina Bundyrienė ir jos sūnus Florijonas
Prisidėjo prie bažnyčios ir joje tarnaujančio kunigo išlaikymo.
Ankstyvuosiuose šaltiniuose taip pat minimi misionierius Albertas (1409), misionierius Šilingas, karmelitų vienuoliai ir vienuolis Žukauskas, tačiau išsamių duomenų apie jų veiklą Krekenavoje nėra išlikę.
BAŽNYČIOS IR PARAPIJOS VALDYTOJAI
Nuo XVI a. Krekenavos parapijos ir jos turto valdymas buvo susijęs su Žemaičių vyskupijos kapitula. Bažnyčia ir jai priklausiusios žemės įvairiais laikotarpiais buvo patikimos arkidiakonams, kanauninkams ir kitiems aukštiems dvasininkams. Dalis jų Krekenavoje nuolat negyveno – parapijoje tarnavo jų skiriami kunigai ir prisiekę vikarai.
Žemaičių kapitulos arkidiakonas. 1527 m. jam buvo pavesta rūpintis Krekenavos bažnyčia, jos žeme ir kitu turtu. Pats Jurgis Talaitis Krekenavoje negyveno, todėl parapijoje tarnavo paskirtas kunigas. 1533 m. jis buvo nominuotas Žemaičių vyskupu, tačiau mirė dar nesulaukęs paskyrimo patvirtinimo iš Romos.
Krekenavos parapiją valdė iki 1533 m. Vėliau buvo paskirtas Žemaičių vyskupu, steigė naujas parapijas ir rūpinosi bažnyčių statyba bei Žemaičių vyskupijos centru Varniuose.
Žemaičių vyskupijos kapitulos arkidiakonas, vėliau Žemaičių vyskupas. Jo laikotarpiu Krekenavos bažnyčios žemės buvo susijusios su Giedraičių gimine. Merkelis Giedraitis tapo viena svarbiausių XVI a. Lietuvos Katalikų Bažnyčios asmenybių – rūpinosi žmonių švietimu, lietuvių kalbos vartojimu bažnyčiose ir lietuviškų knygų leidyba, rėmė Mikalojaus Daukšos darbus.
Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninkas ir jėzuitas. Jo nurodymu Krekenavos apylinkėse buvo įkurdinti jėzuitai, turėję mokyti vietos gyventojus tikėjimo tiesų ir rašto. Naujasodžių kaime netoli Rodų miškų buvo pastatyta medinė koplyčia, tačiau dėl konfliktų su vietos žemvaldžiu vienuoliai čia ilgai neužsilaikė. Vėliau Krekenavos žemių administravimą Vladislovas Giedraitis pavedė Antanui Erazmui Valavičiui.
Krekenavoje nuolat negyveno – parapijoje jo vardu tarnavo prisiekę vikarai. Sudegus medinei Krekenavos bažnyčiai, jis rūpinosi naujos statyba, o 1750 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia buvo funduota jo lėšomis. Ryšį su Krekenava primena ir iki šiol išlikusi jo dovanota brangaus metalo Šv. Mišių taurė.
Žemaičių kapitulos arkidiakonas ir vyskupo koadjutorius. 1788 m. oficialiai susigrąžino Krekenavos bažnyčios žemes ir jas valdė iki 1822 m. Vėliau tapęs Žemaičių vyskupu daug dėmesio skyrė liaudies švietimui, lietuviškai raštijai ir kalbai; žinomas ir kaip Šventojo Rašto vertėjas.
Žemaičių vyskupijos kapitulos arkidiakonas ir vyskupijos koadjutorius. 1820 m. vizitacijos metu Krekenavos medinė bažnyčia jau buvo sena ir nykstanti. 1822 m. Ignotui Giedraičiui įsakius pradėtas jos remontas: įrengti nauji akmeniniai pamatai, sutvarkytas stogas ir sienos, sudėtos naujos grindys, sustiprintas didysis altorius ir kitos pastato konstrukcijos.
Žemaičių vyskupijos dvasininkas, vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio koadjutorius ir vėliau vyskupijos administratorius. Jo veikla buvo susijusi su sudėtingu XIX a. pradžios laikotarpiu ir 1831 m. sukilimo įvykiais. Išlikusiame biografiniame apraše atskirų jo darbų Krekenavos parapijoje plačiau nenurodoma.
1832 m. jam buvo priskirta Krekenavos bažnyčia kartu su šešiais aplinkiniais kaimais. Pats Krekenavoje nerezidavo – parapijoje tarnavo prisiekę vikarai. Benediktas Smigelskis buvo paskutinis Žemaičių vyskupijos arkidiakonas, kuriam priklausė Krekenavos parapija. Miręs 1879 m. buvo palaidotas senosios Krekenavos bažnyčios kriptoje.