Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė,
visad arti pagalba varguose.
Ps 46, 2
Mielieji,
Dabartinė pasaulio situacija parodo ir primena žmogaus žemiško gyvenimo trapumą ir praeinamumą. Modernaus pasaulio gyvenimo greityje ir galimybėse nesunku buvo pamiršti elementarią tiesą - pasaulyje viešpatauja ne tik gyvenimas su jo iššūkiais, džiaugsmais ir rūpesčiais, kasdien šis gyvenimas vienaip ar kitaip baigiasi. Neišvengiamai viso, kas gyva ir kas sukurta, laukia mirtis.
Dar nesiaučiant dabartiniam virusui pasaulyje, kasdien baigdavosi daugelio žmonių žemiškieji gyvenimai, to priežastys pačios įvairiausios: ir ligos, ir avarijos, ir stichinės nelaimės (gaisrai, potvyniai, audros), ir karo neramumai. Visa tai vyko ir vyksta kasdien.
Žmonijoje buvo iškilęs pavojus per daug susitelkti į dabarties ir ateities galimybes, individualius siekius ir troškimus, jų patenkinimą ir nebe pastebėti, kad šalia gyvenimo, kurį vienaip ar kitaip švenčiame, karaliauja ir mirtis. Miršta ne tik žmonės - pabaiga ištinka ir daugelį kitų sukurtų dalykų: bankrutuoja verslai, užsidaro įmonės, prarandamos darbo vietos, išyra santykiai ir šeimos, dūžta viltys ir svajonės. O kur dar blogis, kylantis iš piktavališkos žmogaus širdies: melagystės, šmeižtai, sukčiavimas, apgaulė, vagystės, ir netgi žmogžudystės.
Broliai ir seserys, visa tai primenu, nes nenoriu, kad pamirštume, kad būtent į tokį baigtinį ir komplikuotą pasaulį ateina ir žmogumi tampa mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Savo atėjimu Jis nesuvaržo šio pasaulio, neatima mums duotos pasirinkimo laisvės, bet parodo kryptį ir duoda pavyzdį, kaip su visu tuo, kas esame ir ką turime, privalome gyventi.
Esame mus mylinčio Dievo vaikai, broliai ir seserys, apdovanoti šia žeme ir vienas kitu kaip galimybe kartu keliauti į tą gyvenimą, kurį nori ir gali mums duoti tik Dievas. Kad šio žemiško gyvenimo kelionė turi pabaigą, žinome ir iš kryžiaus slėpinio – Dievas tapęs žmogumi nepanaikina šio gyvenimo sunkumų ir kančios, neatšaukia mirties, bet į ją įžengia pats ir ištveria iki galo – iki Prisikėlimo. Šis slėpinys, kurį dar vadiname Velykų slėpiniu ir prisimename bei švenčiame Velykose ir kiekvienose Šv. Mišiose, yra mūsų tikėjimo, vilties ir meilės šioje gyvenimo kelionėje pagrindas. Niekas kitas negali išgelbėti mūsų nuo šio gyvenimo pabaigos kaip tik Tas, Kuris nustatė šio gyvenimo ribas ir ateitį, o ateitis - tai Dievo meilės ir amžinybės dangus.
Švč. Trejybės Dievo gyvenimas, į kurį esame kviečiami per tikėjimą ir pasitikėjimą Jėzumi Kristumi ir jo Bažnyčia. Tą gyvenimą jau gyvena Švč. Mergelė Marija, apaštalai, kankiniai, pranašai ir šventieji – visi, kurie Kristumi tikėjo ir pasitikėjo.
Belieka ir mums anksčiau ar vėliau įsijungti į jų būrį su savo tikėjimu ir pasitikėjimu. Juk Dievas nepalieka mūsų vienų, bet kviečia ir lydi mus visus, pasirinkusius jo amžiną draugystę.
O stebuklingoji Krekenavos Dievo Motina, Malonių Versme, tau pavedame save, savo šeimas, savo parapijas, savo valstybę ir visą pasaulį. Savo kantrybe ir tikėjimo nuolankumu padėki mums priimti Šv. Dvasią, kuri leistų kartu su Jėzumi panirti ir ištverti bet kokią šio praeinančio gyvenimo tamsą ir mirtį, kad pasiektume Prisikėlimo ir amžino gyvenimo rytą.
Kartu maldoje su jumis, klebonas
