Brangūs broliai ir seserys,
Sveiki sulaukę šventų Kalėdų! Esu tikras, kad tokie arba panašūs pasveikinimo žodžiai skambėjo kiekvieno iš jūsų namuose susėdus prie šventinio Kūčių stalo, jie skamba ir Šv. Kalėdų dieną sugrįžus iš maldos namų. Juose galime sutalpinti visas viltis ir lūkesčius, brandintus Advento budėjime belaukiant didžiojo susitikimo.
Prieš akis iškyla tas nuoširdus žmonių troškimas visiems šeimos nariams sugrįžti į namus Kūčių vakarienei – tam didžiajam susitikimui. Kas tvarko namus ir buitį, kas ruošia stalą, kas grįžta iš darbų, kas parvyksta iš studijų, kas sugrįžta iš užsienio, kas atsikelia iš ligos patalo, kas peržengia namų slenkstį po ilgo tylos laiko ar nesutarimų. Visi, visi be išimties sugrįžta į šeimą, į artimųjų ratą, kad susitiktų, kad pažvelgtų vienas kitam į akis ir sėsdamiesi prie Kūčių stalo atsiprašytų, padėkotų ir pasidžiaugtų, kad pasidalintų, kad pabūtų drauge ir laužydami kalėdaitį ištartų: „Sveiki sulaukę šventų Kalėdų“, o tie, kurie Kristaus Gimimo švenčių nebesulaukė, bet patys jau gimė dangui – būtų prisiminti bendroje maldoje.
Tas didysis šeimos susitikimas, kai paliekame užsiėmimus, buitį ir darbus, kad visa šeima susirinktų draugėn idant Dievas užgimtų žmonijai. Juk Dievas panoro tapti vienas iš mūsų, įžengti į pasaulį per šeimos slėpinį. Jis panoro, kad taip įvyktų didysis Dievo ir žmogaus susitikimas.
Pastarasis laikotarpis ne tik tikinčiųjų bendruomenei, bet ir visai visuomenei yra labai neįprastas, varginantis ir netgi tam tikrą atotrūkį, distanciją kuriantis. Brangieji, šios šventės apsuptyje, atitraukime savo dėmesį nuo visų praeinančių dalykų, užsiėmimų bei įpareigojimų, ir prisiminkime ką Dievas mums apreiškia per apaštalą Paulių: „Tai Jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, Dievo ir tarytum apgraibomis Jį atrastų, nes Jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes Jame gyvename, judame ir esame. <...> Mes esame iš Jo giminės“ (Apd 17, 266-28). Išties mes esame iš Kristaus giminės, nes Dievas Sūnus prisiima žmogaus prigimtį, priima žmogaus kūną. Mes, Šventų Kalėdų žmonės, neišvengiamai turime gyventi, judėti ir būti Kristuje, kaip kad Dievas gyvena, juda ir esti žmoguje, idant Dievas per mus pašventintų šių dienų pasaulį, o mes patys vis panašėtume į Jėzų Kristų.
Šiandienos liturgija skelbia, kad „Neregimasis Dievas priėmė mūsų regimą prigimtį, gimęs prieš amžius – nužengė į laiko tėkmę“ (Kalėdų prefacija). Dievas nužengęs į laiko tėkmę keliauja su visų laikų žmonėmis, įprasmina kiekvieną laikmetį ir tiesia gelbstinčią ranką kiekvienam, kas tik išdrįsta į ją įsikibti.
Brangūs tikėjimo žmonės, turėkite drąsos įsikibti Viešpačiui už rankos, kuris prie mūsų prisiartina kaip nekaltas ir silpnas kūdikis. Kviečiu jus popiežiaus emerito Benedikto XVI žodžiais: „Modernus žmogau, nors ir suaugęs, bet visgi kartais silpnas savo mąstysenoje ir valioje, leiskis būti paimtas už rankos Betliejaus Vaikelio; nebijok, pasitikėk Juo“. Iš tiesų pastarieji metai perdėm akivaizdžiai parodė, tiesiog apnuogino modernaus žmogaus mąstysenos silpnumą, valios stoką ir nepasitikėjimo rykštę. Kad ir kokie savarankiški bei išmintingi bebūtume, turėkime drąsos įsikibti už Viešpaties rankos, nes tik Jis gali mus išvesti iš klastingiausių istorijos klystkelių.
Mes krikščionys nuolat pratinamės Kalėdų Vaikelyje atpažinti tikro asmens tikrą veidą, ne tik Dievo, bet ir žmogaus. Tad gan paradoksaliai toks Įsikūnijimo slėpinys sujudina žmogų iki pačių asmens gelmių arba žmogus apsiriboja infantilišku žvilgsniu į viską pažiūrėti kaip į dar vieną animacinę istoriją. Ir vis dėlto, jei Įsikūnijimo slėpinys paliečia asmens gelmes, jis nebegali tokio Dievo apleisti, ignoruoti, palikti vieno, kaip to negali padaryti su naujagimiu. Dievo Sūnaus užgimimas mane provokuoja žengti žingsnį link Didžiojo Susitikimo, apie kurį pop. emeritas Benediktas XVI sako: „Šv. Kalėdose Visagalis pasidaro vaiku, kuriam reikia pagalbos, globos ir švelnumo. Toks Jo būdas būti Dievu, sukelia krizę mums ir pačiam mūsų būdui būti žmogumi. Toks Jo pasibeldimas į mūsų duris, apeliuoja į mūsų jausmus. Prakalbina mūsų laisvę ir mus kviečia peržvelgti mūsų santykį su gyvenimu bei permąstyti patį gyvenimo suvokimo būdą“. Ši mūsų tikėjimo šventė yra ne Dievo galios pasireiškimas, bet autentiško žmogaus gyvenimo parodymas. Juk Dievas tampa toks artimas savo kūriniui, kad net gimęs prieš amžius, dabar į pasaulį ateina per motinos įsčias, idant žmogui parodytų jo paties giliausią kilnumą. Žmogaus noras „būti kaip Dievas“ realizuojasi visiškai netikėtu būdu. Tai nutinka ne per žmogaus didybę, kuris negali tapti Dievu, bet priešingai – per Dievo klusnumą kūrinijos dėsniams, kai nusileidžia ir savo paprastumu įžengia į mūsų tarpą bei mus pakelia link tikro ir didingo būvimo žmogumi.
Brangieji, pasikliaukime išmintingais Dievo sprendimais gelbėjant mus iš nuodėmės per savo Sūnaus Įsikūnijimo ir Kryžiaus slėpinius, kuriuose kiekvieną dieną mes „gyvename, judame ir esame“. Net jei yra ir tokių, kuriems yra vis dar per sunku tikėti šia Gerąja Naujiena, mus drąsina ir guodžia Benedikto XVI įžvalga, kuri sako: „Dėl savo atmosferos, kuri ją išskiria iš kitų tarpo, Šv. Kalėdos yra visuotinė šventė. Juk taip pat ir tie, kurie savęs nelaiko tikinčiaisiais, būtent šioje kasmetinėje krikščionių šventėje gali suvokti kažką ypatingo ir transcendentinio, kažką tokio intymaus, kas prakalbina žmogaus širdį. Tai šventė, kuri apdainuoja gyvenimo dovaną“.
Brangūs tikintieji ir visi geros valios žmonės, kurie švenčiame šią didžią Kristaus Gimimo iškilmę, branginkime gyvenimą, puoselėkime jį, rūpinkimės savo bei kitų gyvastimi, tausokime vienas kitą!
Dievas nužengė į laiko tėkmę, kad mus susigrąžintų į amžinybės tėkmę. Tad meldžiu, kad visi veikliai prisidėtume prie Šv. Kalėdų žinios išsipildymo: „Garbė Dievui Aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms“! (Lk 2,14)
Laimingų Šv. Kalėdų ir palaimintų naujų 2022 Viešpaties metų!