Didieji Žolinės atlaidai buvo raktinis rugpjūčio mėnesio žodis. Šiuo žodžiu pasibaigė liepa, nes jau tada prasidėjo visi pasiruošimo darbai. Žolinės atlaidai pasirengimo prasme mūsų parapijai prilygsta tarsi didelės apimties festivalio organizavimui. Šįmet pasirengimo įkarštį teko pajusti savo kailiu ir man.
Parapijos darbuotojai ir savanoriai kartą savaitėje rytus pradeda personalo pusryčiais, kurių metu aptariami laukiantys darbai, pasidalinama iškilusiomis problemomis, pasidžiaugiama gerais dalykais. Artėjant Žolinei kiekvienas iš mūsų į ryto susitikimus ateidavome su darbų ar problemų sąrašu. Po pusryčių šis sąrašas arba padidėdavo, arba sumažėdavo, priklausomai nuo to, kaip gerai pasisekdavo paskirstyti užduotis. Atvykus į atlaidus iš šono regisi, kad viskas klostosi lengva ranka, tarsi nematomam dirigentui diriguojant orkestrui. Kad to pasiektume, reikia daug ir įtemptai dirbti. Pirmuosius planavimo ir užduočių skirstymo darbus atliko ekonominė ir pastoracinė tarybos, vėliau veiklos buvo paskirstytos atsakomybę prisiėmusiems darbuotojams ir savanoriams. Kiekvienas puikiai žinojome, ką ir kada turime padaryti. Kuomet tiksliai žinai, ko iš tavęs nori, darbus nudirbti sekasi lengviau, negu esant priešingai situacijai, kuomet visi vienas nuo kito stengiasi kuo toliau nustumti atsakomybę.
Pirmąjį rugpjūčio penktadienį vyko didysis parapijos erdvių tvarkymas. Talkon susirinkę parapijiečiai švarino bazilikos, altarijos, klebonijos ir parapijos namų erdves, gražino aplinką ir visaip kitaip stengėsi tinkamai pasiruošti Žolinei. Talkininkų nebuvo itin gausus būrys, bet darbus dirbo ir mažas, ir didelis. Esame labai dėkingi visiems talkininkams! Pasirinkę sau patogų laiką savo erdves ypatingai kruopščiai švarino ir parapijos vaikai bei jaunimas.
Artėjant didiesiems Žolinės atlaidams mums visiems teko suvaldyti nemažą srautą informacijos ir apgalvoti kiekvieną smulkmeną. Daug patirties turintys darbuotojai ir savanoriai noriai dalinosi patarimais ir savo įžvalgomis su parapijos „naujokais“, kurių tuo metu jau buvo nebe vienas, o du. Darbus rugpjūtį pradėjo ir naujasis parapijos ūkvedys Tomas Černauskas, kurį iki tol visi žinojome kaip Upytės zakristijoną. Tomui nuoširdžiai kibus į darbus pamatėme, jog parapijoje yra nemažai neužbaigtų iki galo darbų, primirštų ir apleistų kampelių, dėmesio reikalaujančių patalpų ir, kitą kartą atrodo, nereikšmingų, bet labai reikalingų atlikti dalykų. Pasiruošimas Žolinei leido Tomui gerai susipažinti su esama situacija parapijoje ir įsisukti į darbų sūkurį pačiu atsakingiausiu parapijai metu.
Dar iki prasidedant atlaidams žinojome, jog tradiciškai visą Žolinės atlaidų savaitę vyks jaunimo ir vaikų stovykla „Žolynėlis“, kurios savanoriai bus pati didžiausia paspirtis ir pagalba atvykstantiems piligrimams ir svečiams. Stovyklai reikalingos lėšos buvo gautos iš Pasaulio Lietuvių Katalikų Šalpos organizacijos ir privačių mūsų parapijiečių. Ši pagalba leido savanoriams turėti reikalingą maitinimą, aprūpino reikalingomis priemonėmis ir padengė visus kitus stovyklos kaštus. Turbūt nė vienas ir nebeįsivaizduojame Žolinės be „Žolynėlio“! Triskart valio savanoriams! Valio! Valio! Valio!
Labai gaila, bet man asmeniškai Žolinės atlaidai ir baigėsi tik pasiruošimu, net neprasidėję. Pačią pirmą atlaidų dieną išskridusi į tarptautinio Erasmus+ Mobility projekto kursus Dubline, Airijoje, pakliuvau į visai kitokią realybę ir visi darbai ir rūpesčiai liko už nugaros. Intensyvus mokymų grafikas užgožė regis tik neseniai galvoje besisukusias mintis apie reikalingus atlikti darbus ir teko kibti į pedagogikos mokslus. Esu be galo dėkinga Marijos Radijui už tiesiogines video transliacijas Facebook paskyroje, kuriomis suskubau dalintis ir mūsų parapijos puslapyje. Tik tuomet iki galo supratau ir pajutau, jog pirmą kartą savo gyvenime nesu Krekenavoje per Žolinę. Nors ir nedideliame telefono ekrane matomi naktinės adoracijos vaizdai, pagrindinės dienos šv. Mišios ir procesija leido pajusti atlaidų dvasią ir neprarasti to ryšio, kuris atsirado besiruošiant svarbiausiai mūsų parapijos savaitei metuose. Mintimis ir malda stengiausi būti kartu su šeima ir artimaisiais, nes tik taip šįmet galėjau dalyvauti atlaiduose.
Grįžus iš kursų parapijoje viskas atrodė keistai nurimę ir nutilę. Visa tai, kam buvo tiek laiko ruoštasi, ėjo ir nuėjo, teliko tik gausybė įrašų buhalterijoje. Tą savaitę mane vadavusi s. Ingrida Kazlauskaitė, Upytės parapijos sielovados pagalbininkė, nudirbo milžinišką darbą, suvaldydama visus piniginius srautus ir atlikdama gausybę įrašų pajamų ir išlaidų lentelėse. Ten, kur dideli žmonių srautai, ten ir didelės išlaidos. Reikia visais pasirūpinti, pamaitinti, apnakvindinti... Įvairias Žolinės atlaidų išlaidas apmokėti tenka ir šiandien, sąskaitos tik neseniai nustojo plaukę. Džiaugiamės bendradarbiavimu su Krekenavos seniūnija ir Krekenavos Kultūros centru, kurie šįmet apsiėmė nemažą darbų ir atsakomybių, gelbėjo įvairiais klausimais ir dalinosi išlaidomis. Maldininkai visomis dienomis galėjo džiaugtis atokvėpiu Radviliškių kepyklos savininkų Kisielių pastatytoje palapinėje bazilikos aikštėje. Parapijos klebonas rektorius kun. Gediminas Jankūnas savo ruožtu nei vieno nepamiršdamas ne kartą dėkojo visiems prisidėjusiems prie Didžiųjų Žolinės atlaidų darbų. Bet juk niekada negali būti per daug dėkingumo!
Rugpjūčiui pasibaigus ėmė suktis visai kitos mintys ir sparčiai rudenėjanti gamta, nesibaigiantys lietūs, rūkai rytais ir ankstyva vakaro tamsa priminė, kad tuoj pradės suktis kitas metų ratas, mokslo metų ratas. Ir ne tik mokiniams mokyklose, bet besiruošiantiems Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimo Sakramentui, Šventojo Rašto studijų grupės nariams. O jei jūs nepatenkate į nei vieną iš šių kategorijų, esu tikra, jog žinote, kad pirmiausia esate Jėzaus mokiniai ir Jo mokykla jums atvira kasdien, tereikia praverti savo širdies duris ir Jį ten įsileisti.
Nuotraukų autoriai: Kęstutis ir Rita Lapiniauskai, Otilija Galvelytė.