Mielieji,
Žodžiais įvardijame ir apibūdiname mus supančią ir mumyse esančią tikrovę. Ką ir kaip vadiname, kokius žodžius parenkame yra svarbu. Pasitaiko, kad suklystame, kad žodžiai neatitinka tikrovės arba mėgina ją iškreipti. Tarp daugelio žmogaus teisių ir atsakomybių yra ir teisė į žodį, ir atsakomybė, kad žodžiai būtų naudojami tinkami ir tinkamai.
Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas – girdime evangelijoje pagal Joną (1:1). Dieviškojo Žodžio tapimą mūsų žemiškosios tikrovės dalimi, kūnu, minime šventomis Kalėdomis. Ar dar prisimenate, kaip ir su kuo šventėte pastarąsias Kalėdas?!. O štai ir vėl – Velykos! Tikra tiesa, kad jau antri metai jas dauguma švenčiame ne taip, kaip esame įpratę, bet pastebėtina ir kitkas...
Ar pastebėjote, kad kažkaip netikėtai pasikeitė ne tik Velykų šventimo galimybės, bet kinta ir pačios Velykos! Jos – daugumos žiniasklaidos, politikos, prekybininkų ir viešosios erdvės atstovų pasisakymuose nustojo būti ŠVENTOS. Dažnas girdime, kad artėja „gražiausios metų šventės“, „pavasario šventės“, „bundančios gamtos ir gyvybės šventės“, galų gale, kai kas dar pamini „Prisikėlimo“ (tik neaišku ar partijos, ar gamtos, ar Kristaus) šventes – Velykos, bet nebe šventos.
Dar iš vaikystės prisimenu suaugusiųjų padejavimą, kad „tam žmogui nieko švento nebėra“. Ir toks išsireiškimas šeimoje, bendruomenėje, visuomenėje buvo didelio pavojaus ženklas. Reikėjo ne tik pradėti saugotis tokios žmogaus, bet ir saugoti save ir savo artimuosius, nuo tokio, kuriam nieko nėra švento. Šiandien, tai nebe pavojaus perspėjimas, tai tampa savaime suprantama gyvenimo norma. Šiandien žodis „šventas“ lieka tik siauro tikinčiųjų ratelio kalbėsenos dalimi, likusioje visuomenės dalyje dažniausiai suprantamas, kaip „davatkiškumo“, „atsilikimo“ ir „viduramžiško ar muziejinio mąstymo“ apibūdinimas.
O juk žodžiu „šventas“ pavadinama ne šiaip kokia tikrovė, bet dieviškoji. Ta, kuri pranoksta mus, mūsų žmogiškumą, ir mūsų ribotumą. Pranašo Ozėjo knygoje mums primenama: „Aš Dievas, ne žmogus, Šventasis savyje“ (Oz 11:9). Kai šventose Kalėdose švenčiame Dievo gimimą žmogumi, iš tiesų švenčiame šventumo atėjimą į mūsų tarpą. Kai šventose Velykose švenčiame Jėzaus Kristaus prisikėlimą, iš tiesų švenčiame kančios ir neteisingumo galutinai nesunaikinamą Dievo ir Jo amžino šventumo tikrovę. Tik Dievas yra šventas ir tik iš Jo mumyse ir tarp mūsų pasklinda šventumas. Atmesti tai, kas šventa, reiškia ne ką kitą, kaip atmesti patį šventumo šaltinį ir palaikytoją – Dievą! Ar ir kiek tai yra pavojinga žmogui, šeimai, bendruomenei, visuomenei – palieku atsakyti Jums...
Mano atsakymas tebūna nuoširdus ir nepailstantis linkėjimas, kad šv. Velykos ir vėl būtų šventos! Jose švęskime ne tik pavasario, gamtos prabudimo ir gyvybės skleidimosi, bet svarbiausia – Dievo ir mūsų prisikėlimo tikėjimą ir viltį. Švęskime per Jėzų Kristų mums pareikštą ir jo kryžiumi paliudytą begalinę Dievo meilę, kurios niekas negali sunaikinti, net mirtis, išskyrus... nuodėmę, kaip žmogaus teisę ir laisvę pasirinkti atmesti Dievą ir tai, ką tik Dievas gali mums duoti.
O Stebuklingoji Krekenavos Dievo Motina, Malonių Versme ir Aukštaitijos Karaliene, padėk mums Tavo Sūnaus Jėzaus Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą atšvęsti ŠVENTOMIS VELYKOMIS.
Aleliuja, aleliuja, aleliuja!
Kun. Dr. Gediminas Jankūnas
Krekenavos Švč. M. Marijos ėmimo į dangų mažosios bazilikos rektorius