2015 m. gegužės 13 d. buvo įteikti pažymėjimai visiems, uoliai besimokiusiems ir gilinusiems savo tikėjimą ir Dievo žodžio pažinimą Šventojo Rašto studijose.
Viešpaties žingsniai
Ant uolos balta gėlė žydėjo –
nei lietaus, nei saulės jai.
Kaip sidabro lašas ji visa tebevirpėjo –
Viešpatie, tai Tu ten praėjai.
Ant šakos paukštelė taip čiulbėjo!..
Nei namų, nei šilko jai.
Kaip sidabro lašas ji visa tebevirpėjo
Viešpatie, tai Tu ten praėjai.
B. Brazdžionis
... ir Žodis į tikinčiųjų širdis
refleksija pasibaigus antriesiems Šventojo Rašto studijų metams
Viešpaties Esybės prisipildymas yra visur, net ten, kur, atrodytų, neįmanoma. Jo reikšmingumas pačiam nesusireikšminant, tik mokant mylėti ir taip parodant pačius paprasčiausius kelius (o žmogui tampančius labai painiais) į Amžinąjį gėrį, veikia keistai. Svarstome ir abejojame, bandome įtikėti ir išsigąstame savo drąsos, kartais pasirodome naivoki ir nenuovokūs kaip pirmaklasiai.... Bet niekas mūsų nebara, kad painiojamės Dievo pasaulio kūrimo istorijoje, terminų ir sąvokų reikšmėse, o Jėzaus skelbtų tiesų ir mokymų esmę suvokiame primityviai. Jau antrus metus stengiamės gilintis į Dievo žodį, tačiau skaityti Bibliją nėra lengva užduotis. Pernai buvo kitaip. Gal todėl, kad šiemet pasikeitė „kursas“ – atėjo naujų dalyvių su labai skirtinga patirtimi. Bet mes jau antrus metus turėjome patyrusį vedlį – kunigą Gediminą Jankūną, radusį būdą grupę ne tik išlaikyti, bet ir praplėsti. Tas „magnetas“ – Dievo žodžio išmanymas ir nuoširdus dialogas, gebėjimas kalbėtis su kiekvienu iš mūsų ir drąsinimas gyventi krikščioniškai. Šventojo Rašto situacijų, posakių, simbolių aiškinimas padėjo įsisąmoninti asmeninį ryšį su Dievu, priimti jo teikiamas malones, stengtis patiems skelbti Gerąją Naujieną, pasikviesti į susitikimus su Dievu vis daugiau bendruomenės. Tai daryti, pasirodo, yra nelengva. Kaip nelengva kiekvieną trečiadienį, kai vyko užsiėmimai, paaiškinti namiškiams, kaimynams ar bendradarbiams, į kokią „sektą“ įstojome. Bet džiugino tai, kad buvo žmonių, nenumojusių ranka („Neturite, ką veikt, ar ką?“) ir įsijungusių į grupę. Tai savotiškas kiekvieno atėjusiojo išsilaisvinimas, nes Dievo žodis yra aukščiausias ir nekintantis autoritetas visais tikėjimo ir moralės klausimais. Imi suvokti, kad Biblija, pasakodama apie tai, kas buvo, visada pasakos apie tai, kas yra, o Dievo pokalbis su žmogumi yra aktualus tiek, kiek šis atranda save esant dialogo su Aukščiausiuoju dalyviu ir Jo valios vykdytoju. Taip į mūsų širdis ir protus ateina Geroji Naujiena, pilna džiaugsmo ir teikianti vilties – Dievo žodis darosi aiškesnis ir garsesnis. Nebijokime išgirsti mums kalbančio Dievo žodžio, o kad teisingai jį suprastume, manau, rinksimės kitais metais vėl.